Padėka taip pat nėra tik simbolinis fakto išlaikymas arba akimirkos džiaugsmas. Gebėti priimti malonę ir būti už ją dėkingiems yra nuolatinis tikinčiojo kelias, kurį vienaip ar kitaip savo gyvenimais miname. Šįkart jis buvo eitas draugėje, susirinkus ne dviem ar trims, bet daugybei. Ta daugybė 7 km maldose bei mindami kelią kojomis prisiminė, kas yra dėkingumas, kas yra laisvė, kaip mūsų laisvė neįmanoma be tikėjimo. Tiek Lietuvos kaip visuomenės laisvė, kuomet Bažnyčia ir rezistencija buvo neatsiejamos viena nuo kitos pusės, tiek ir vidinės laisvės proveržis, kuris būtinas meilės. Kelionėje meldžiantis Rožinį išgirdome, jog meilės įsakymui nėra padaryta jokių išlygų, mes privalome pamilti ne tik tuos, kurie mums geri, gražūs, malonūs, tačiau mylėti kiekvieną žmogų visa širdimi, visu protu. Taigi viskuo, kas esame, turime būti pripildyti meilės, nes tik tuomet pajausime, kas yra laisvė. Juk laisvė ne egocentriškas poreikis realizuoti savo norus, tačiau tai savotiškas gebėjimas pamilti kitą su visais jo poreikiais ir rasti vietos tam savo gyvenime.
O būti dėkingais visada turime už ką, net ir kiekvienas išbandymas mus priartina prie vilties, prie džiaugsmo, prie tikėjimo. Tai ypatingai pajautėme bendrystėje, kuomet po penketo kilometrų ir sukalbėtos Rožinio maldos, sustojome aikštelėje, kurioje laukė arbata bei vietinių gyventojų ir keliautojų suneštos naminės vaišės. Ta paprasta akimirka – valgymas drauge, buvo dar viena padėkos verta akimirka, kuomet laisvai išreikšdami tikėjimą, galėjome drauge būti kasdienybėje. Juk Dievas itin jautriai prabyla į mus ne tik ir ne tiek kriziniais momentais, kiek mūsų kasdienėje būtyje. O kartais būtent kasdienybėje sunkiausia būti dėkingais.
Po puodelio arbatos piligrimystė tetruko kelis kilometrus šilu, Kryžiaus keliu iki Šiluvos šventovės. Kiekvienas sustojimas prie Kryžiaus kelio stočių – koplytėlių buvo lydimas Dievo Motinos komandų atstovų skaitinių ir giesmės. Ši bendra būtis, giesmės gaudesys šile, rodėsi veikia kažkur toliau žodžių ir proto, lygmenyje, kuriame paliečiama kur kas daugiau nei žmogiškas racionalumas, bet būtent visas žmogiškas gyvenimas ir būtis.
Itin svarbu tai, jog tikinčiųjų malda buvo prasmingai papildyta savanoriškų darbų, prie kurių šiemet prisidėjo Kauno arkivyskupijos piligrimai, šeimų judėjimas – Dievo Motinos komandos – šeimos, kurios Šiluvoje savaitgalį dalyvavo rekolekcijose, Šiluvos draugijos nariai, Jono Pauliaus II bendruomenė, kurios jaunieji savanoriai rūpinosi eisenos tvarka. Gausus jaunimo būrys, maldos lydimos vyresniųjų ir mažųjų juokas – visa tai persipynė kelyje į šventovę, visą tai ir buvo piligrimystė.
Tad tie septyni kilometrai, buvo ne tik trumpalaikė vienadienė padėkos apraiška, tačiau pirmiausia, tai buvo atminties išsaugojimo, vilties ir maldos piligrimystės žygis. Tam, jog praeities kartų nuopelnai būtų gyvi šiandien, tam, jog galėtume kurti ateitį. O svarbiausia, kad nepamirštume dėkoti ne tik žmogui, tačiau visada mus kelyje lydinčiam Dievui. Tam, kad Laisvė būtų ne tik sąvoka, tačiau gyvas reiškinys. Todėl kasmet, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, prasminga keliauti padėkos už Laisvę piligrimystę, ne tik dėl praeities, tačiau ir dėl dabarties bei ateities pasaulio.
