Milda – lyg gegužinė gamtoje
Pavasarį svarbiausia skatinti meilės vaisius – vaisingumą ir gyvybės atsiradimą. Įvairūs apeiginiai veiksmai, skirti šiam tikslui, prasidėdavo jau nuo Sekminių ir trukdavo iki pat vidurvasario.
„Aplink Sekmines jaunimas žaisdavo vestuvių žaidimus – tai simboliniai veiksmai, pasitelkiami skatinti gyvybės kupėjimą gamtoje. Būdavo, išrenka piemenėlių porą ir su ja visas vestuvių tradicijas įgyvendina – vyksta šokiai kaip tikrose vestuvėse, apeiginiai vedimai ratu, žaidimai, net ir „jaunųjų“ suguldymas į palapinę. Visose vaisingumą skatinančiose apeigose, kuriose svarbu buvo erotika, dalyvaudavo jaunimas. Mums gali atrodyti, kad tai tarsi linksmybės ir kažkoks žaidimas, bet iš tiesų bėgant laikui tikroji tų apeigų prasmė pasimiršo“, – pasakoja D. Urbanavičienė.
Pavasario švenčių apeigose svarbus supimasis ant sūpynių, o štai gegužę jau ne tik supamasi, bet ir šokama prie sūpynių vaizduojant poros ieškančius paukščius. Žmogaus jausmai persipina su gamtos vaizdiniais. D. Urbanavičienė pasakoja apie šokį „Lecperą“, kurio metu prie sūpynių merginos šokdavo vaizduodamos gandrą. Panašus aiškią struktūrą turintis šokis yra žinomas ir Alytaus krašte. Šokant „Kielytę“ pritūpimais ir pabėgėjimais vaizduojama kielė.
„XIX amžiuje paplito gegužinių tradicija, šiek tiek nusižiūrėta ir nuo kitų kraštų. Lauke buvo organizuojamos vakaronės, susirinkdavo pasilinksminti jaunimas iš kelių kaimų, tai buvo proga pasidairyti į kitus, nusižiūrėti vienam kitą“, – sako D. Urbanavičienė.
Šokiai – kupini erotikos
XVI amžiaus istorikas ir etnografas M. Pretorijus pasakoja apie žynius Žvalgonis, kurie padeda išsirinkti jaunimui porą. Geriausiai tai galima padaryti, žinoma, jaunimo šokiuose ir vakaronėse, todėl meilei pasilinksminimai su šokiais buvo ypač svarūs. Liaudies tradicijoje šokiai glaudžiai siejasi su erotika.
„Šokiuose erotika yra labai natūrali ir tarsi iš anksto nulemta tam tikrų taisyklių. Tarkime, pabučiavimas yra kai kurių liaudies šokių sudėtinė dalis, tarsi apeiginis veiksmas. Yra žaidimų, kur reikia išpirkti fantus – ten mergina pasilypėjus ant kėdės, o vaikinui reikia ją pasiekti ir pabučiuoti. Tuoj atsiranda pagalbininkų, kurie kilsteli iki merginos ant rankų“, – šypsosi D. Urbanavičienė.
Etnologė pasakoja, kad baltų gyvenamuose kraštuose yra būdinga rengti savotiškus laikinus suporavimus. Kiekvieną dieną jaunimas rinkdavosi vis kitame kaime ir visos linksmybės prasidėdavo nuo kurių nors jaunuolių suporavimo žaidimo forma. Tada jau toji pora visą vakarą negalėdavo skirtis, viską turėdavo daryti kartu. Neretai tokie žaidimai baigdavosi ir vestuvėmis.
Būdas išsirinkti porą
M. Pretorijus rašė, kad Nadruvoje, vienoje iš baltų genčių, vaikinas papasakojo tėvui, kad žavisi viena mergina. Tėvas sūnui liepęs nueiti į karčemą ir su ja pašokti – taip išsiaiškins, ar mergina jam tinkama pora.
„Nuo senų laikų šokis – tai tarpusavio ryšio pasitikrinimas. Ekspedicijose seni žmonės dažnai minėdavo: „šokom šokom ir susiženijom“. Ir kad ir kokia graži būtų mergina, galbūt net turtinga, bet jei su ja niekas nesusišoka, tai ji ir liks netekėjusi. Per šokį galima pajausti kitą žmogų ir suprasti, kaip su juo sektųsi gyventi, tai proga viešai apsikabinti, nes kitose situacijose nelabai galima buvo glėbesčiuotis. Renkantis porą svarbu, kaip kitą priimi, o šokyje susitinka žvilgsniai ir iš karto daug ką gali pasakyti apie tą žmogų“, – sako D. Urbanavičienė.
Kokie buvo svarbūs šokiai tam, kad būtų susirasta pora, taigi ir užtikrintas giminės tęstinumas, rodo ir kitas iš kaimo žmonių girdėtas D. Urbanavičienės pasakojimas. Dzūkijoje vienas kaimas susipykęs su kitu, nes jaunimas susimušė. Na, ir vienas kaimas pradėjo kitą boikotuoti, nutarė nebeiti tame kaime į šokius. Boikotuojamo kaimo žmonės puolė į paniką – kas dabar bus, mūsų merginos neištekės.
Gegužė – tai gegužinių ir šokių laikas, kai visa gamta šoka, ieško poros, klesti ir leidžia į pasaulį palikuonis. Žmogus tampriai susijęs su gamta, todėl ir jis Mildos dieną sužydi ir myli.
