Šilinės – tai daugiau nei šventė. Tai šimtmečiais nenutrūkstanti maldos tėkmė, gyvas tikėjimo liudijimas ir tradicija, kurios šaknys siekia XVII amžių, kuomet, kaip byloja liudijimai, šiame krašte apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Nuo tada Šiluvos Apsireiškimo koplyčia ir Bazilika tapo ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės piligrimystės centru, traukiančiu maldos ir dvasinio atsinaujinimo ieškančius žmones.
Šių metų atlaidų tema – Vilties piligrimystė – įprasminta per Gailestingumo metus. Tai kvietimas kiekvienam žmogui atsiliepti į Evangelijos žinią, atrasti Dievą, susitikti vieni su kitais ir stiprinti bendruomenę. Šiluvą šiomis dienomis lydėjo ne tik liturgija ir katechezė, bet ir diskusijos, koncertai, knygų pristatymai, o svarbiausia – tikrieji susitikimai: žmonių tarpusavyje ir žmogaus su Dievu.
„Šių metų Šilinių atlaidai dar kartą parodė, kad Šiluva yra vieta, kur susitinka malda, bendrystė ir tikėjimas. Nuoširdžiai dėkoju visiems lankytojams, piligrimams, bendruomenėms, savanoriams ir dvasininkams – jūsų buvimas ir indėlis pripildė šventę gyvybės bei prasmės. Tikiuosi, kad Šiluvos ramybė ir taikos viltis lydės kiekvieną mūsų žingsnį ir suteiks stiprybės kasdieniuose darbuose“, – sakė Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius.
Atlaidų išvakarėse, rugsėjo 5 d., buvo meldžiamasi už tai, kad ši šventė atnaujintų mūsų tikėjimą ir sustiprintų Bažnyčios vienybę. Drauge švęsti susirinko kunigai, dvasininkai, seminaristai, jaunieji savanoriai, atlaidų organizatoriai ir visa Šiluvos bendruomenė.
Kasdien Šiluvoje buvo minimos įvairios intencijos: už bendruomenes ir jų tarnystę, už socialinį teisingumą, už derlių, sielovadą ir pasišventimą Dievui, už taiką, artimo meilę ir sveikatą, už šeimas, jaunimą, švietimą ir ugdymą. Šios dienos atspindėjo platų žmogaus gyvenimo spektrą, kurį paliečia malda ir bendrystė.
Šventę papuošė ir ypatingi svečiai. Į Šiluvą atvyko Lietuvos kariuomenės kariai, šauliai ir savanoriai. Lydimi orkestro, jie įsiliejo į piligrimų Rožinio maldą kartu su vyskupu Sauliumi Bužausku ir „Marijos radijo“ savanoriais. Tai tapo išraiškingu ženklu, kad tikėjimas, patriotiškumas ir bendruomeniškumas – neatsiejami.
Šv. Mišios Šiluvoje buvo aukojamos net penkiomis kalbomis – lietuvių, ukrainiečių, lenkų, latvių ir anglų. Piligrimų sielovadai talkino Raseinių, Kauno I, Kauno II, Jonavos, Ukmergės, Jurbarko ir Kėdainių dekanatai.
