Dvidešimtmetį mininčio lietuviškų patiekalų restorano „Etno dvaras“ inicijuotas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusė (51 proc.) Lietuvos gyventojų mano, jog nacionaliniu Lietuvos patiekalu turėtų būti laikomi didžkukuliai, arba cepelinai. Tik 2 iš 10 respondentų tikino, kad nacionalinis šalies maistas galėtų būti šaltibarščiai ir vos 7 proc. pasisakė už bulvinius vėdarus.
„Dėl didžkukulių kilmės patikimų istorinių šaltinių nėra, bet yra žinoma, kad bulvės į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų. Labai gali būti, kad pirmąkart šis patiekalas galėjo būti pagamintas Žemaitijoje arba Suvalkijoje, o į šiuos regionus paplito iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Anksčiau Žemaitijoje buvo itin populiarūs įvairūs virtiniai, kurių gamybai buvo naudojami miltai. Kuomet atsirado bulvės, buvo eksperimentuojama su receptais, kai vietoje miltų naudojamos bulvės – taip atsirado ir didžkukuliai, žemaičių kartais vadinami kleckais“, – sako Lietuvos kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė.
Net 42 proc. respondentų teigė, kad didžkukuliai yra jų mėgstamiausias nacionalinis patiekalas – juos labiausiai mėgsta Šiaulių (54 proc.) ir Klaipėdos (50 proc.) gyventojai. Tuo tarpu 21 proc. atsakiusiųjų mėgstamiausiu patiekalu laiko šaltibarščius. Jie daugiausiai populiarumo susilaukė Panevėžyje (26 proc.), Šiauliuose (26 proc.), Vilniuje (25 proc.) ir Kaune (23 proc.).
„Tokie rožinės spalvos šaltibarščiai, kuriuos mes esame pripratę matyti dabar, tiesą sakant, atsirado jau tarpukariu, šalies valgyklose. Anksčiau ši sriuba buvo baltos spalvos, kadangi jos gamyboje buvo naudojami tik burokėlių kotai. Vėlgi, tikslią jos kilmę įvardinti sunku, tačiau manoma, kad „baltieji šaltibarščiai“ jau buvo paplitę ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, – pasakoja Kulinarijos paveldo fondo vadovė.
„Etno dvaras“ rinkodaros vadovo Kęstučio Markevičiaus teigimu, tai, kad Lietuvos gyventojai itin mėgsta didžkukulius, pastebima ir pagal jų užsakymų statistiką.
„Savo restoranuose per 20 veiklos metų jau esame pagaminę daugiau negu 9,3 mln. didžkukulių, arba kiek daugiau nei po 3 vnt. didžkukulius kiekvienam Lietuvos gyventojui. Kas ketvirtas svečias, užsukęs į mūsų restoraną, užsisako būtent didžkukulius“, – pabrėžia K. Markevičius.
Didžkukuliai ir cepelinai – ar skiriasi?
Tyrimas taip pat parodė, kad daugiau negu pusė (56 proc.) apklausos dalyvių teigė manantys, kad didžkukuliai ir cepelinai yra vienas ir tas pats patiekalas, tačiau net 3 iš 10 respondentų su tuo nesutiko – jų manymu, cepelinai gaminami iš tarkuotų bulvių, o didžkukulių gamyboje naudojamos virtos bulvės.
„Daug neaiškumų gali kilti dėl to, kad tam tikruose regionuose šį patiekalą vadina kitaip, pavyzdžiui, seniau tiek cepelinai, tiek didžkukuliai buvo vadinami bulviniais virtiniais, o Žemaitijoje jie dar iki dabar vietomis vadinami kleckais. Iš tiesų, cepelinai ir didžkukuliai niekuo nesiskiria – didžkukuliai yra gražesnis, literatūrinis šio patiekalo pavadinimas. Jų gamybos ypatumai jau priklauso nuo pačio regiono, o ne nuo pavadinimo, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje priimta didžkukulius gaminti iš virtų bulvių, tuo tarpu Suvalkijoje ir Žemaitijoje jų gamybai pasitelkiamos tarkuotos bulvės“, – teigia Lietuvos kulinarijos paveldo fondo direktorė B. Imbrasienė.
Kulinarijos paveldo fondas supažindina visuomenę su Lietuvos kulinarijos paveldu, jo ypatumais, moko visuomenę vertinti tradicinį maistą, skatina vartotojų pasitikėjimą vietinės kilmės maisto produktais. Taip pat teikia ekspertines išvadas, suteikia teisę žymėti specialiu ženklu kulinarijos paveldo reikalavimus atitinkančius gaminius.
Tam, kad patiekalas būtų sertifikuotas Kulinarijos paveldo fondo, turi būti užtikrinti 3 pagrindiniai parametrai: jis turi būti istorinis, t. y. žinomas bent 100 metų, gaminamas iš lietuviškų produktų, naudojant senąsias technologijas. „Etno dvaras“ – pirmasis restoranas Lietuvoje, pasiūlęs gyventojams paragauti Kulinarijos paveldo fondo sertifikuotų tradicinių patiekalų.
