Beje, Šiaulių PGV 3-osios komandos budinčios pamainos vyresnysis ugniagesys gelbėtojas V. Viskontas neseniai gavo ir profesinio virėjo kurso baigimo diplomą. Kaip jis atsidūrė virtuvėje? „Laisvu nuo ugniagesio darbo laiku susiradau antrąjį darbą. Dirbau viename greitojo maisto japonų restorane. Iš pradžių mokiausi iš kolegų, kurie turi didesnę patirtį, paskui gaminau sušius kartu su patyrusiais šefais, tad patirties ne tik Lietuvos, bet ir užsienio virtuvėse turėjau. Kad galėčiau dirbti tokį darbą turėjau išklausyti higienos įgūdžių kursus. O pradėjęs dirbti ugniagesyboje sulaukiau pasiūlymo įgyti virėjo specialybę ir šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą“, – pasakoja V. Viskontas.
Tik nepamanykite, kad užuot gesinęs gaisrus ir vykdęs gelbėjimo darbus V. Viskontas vien sukasi gaisrinės virtuvėje. Tarnyba yra tarnyba, o virėjo įgūdžius jis demonstruoja tik tada, kai to prireikia.
Beje, neseniai V. Viskontas apdovanotas ženklu „Už nuopelnus gyventojų saugai“.
Jis patikina, kad kur kas sudėtingiau gaisrus gesinti ar ieškoti sprendimų gelbėjimo darbų metu, nei košę virti: „Jau vykdami į gaisrą planuojame veiksmus, bet niekada nežinome, kaip viskas bus iš tikrųjų: ką rasime nuvykę, kiek užtruks gaisro ar nelaimės likvidavimas, be to, visada yra pavojus mums ir aplinkiniams, o košę verdant mes jau iš anksto viską žinome: ir produktus, ir jų kiekius, ir gaminimo laiką“.
Pirmąją ugniagesių gelbėtojų košę V. Viskontas su komanda virė pernai, per Šv. Florijono šventę Vilniuje. Nuo to laiko jau teko tai daryti penkis kartus. Ir ne bet kur, o dideliuose renginiuose! O košės receptą ugniagesiai pasiskolino iš kariškių, tik šiek tiek jį pagerino, įdėję slaptojo ingrediento – sviesto.
Apie sviestą ugniagesių košėje – atskira istorija, kuri įvyko dar prieš jam pradedant dirbti ugniagesiu gelbėtoju ir kurią jam pasakojo kolegos. „Į gaisrinę dažnai atvyksta vaikų ekskursijos. Kartą ugniagesiai sumanė vaikus pavaišinti grikių koše, o kad jiems būtų skaniau – įdėjo sviesto. Vaikų auklėtoja stebėjosi, kad vaikai viską suvalgė, nes darželyje taip nebūna“, – pasakoja V. Viskontas.
V. Viskontas papasakojo, kad viename puode galima išvirti 250 porcijų košės. Tokių puodų virėjai turi du. Birželio mėnesį virėjų komandai teko pamaitinti apie aštuonis šimtus žmonių. „Virėme košę per kelis kartus: išvirėme, išdalinome, išsivalėme puodą ir vėl virėme“, – pasakoja V. Viskontas.
Beje, verdant košę reikia ne tik fizinės jėgos ją maišyti, bet ir akylo žvilgsnio. V. Viskontas yra pagrindinis košės virimo proceso stebėtojas. Jis teigia, kad kol kas ugniagesių virta košė nebuvo prisvilusi: „Viską nuosekliai darant ir laikantis recepte nurodytų proporcijų netikėtumų nebūna.“ Dažniausiai ši košė šventėse sulaukia daug pagyrimų ir prašymų pakartoti.
Ugniagesys gelbėtojas prisipažįsta, kad namuose košes verda retai. Jis mėgsta pasigaminti ką nors įdomesnio, bet ši košė ir jam skani.
