Nors apskritai 2020 m. pradžioje nei nuotolinis teatras, nei spektaklių įrašų peržiūros susibūrus į didesnę grupę ar pavieniui, salėje ar internete nebuvo naujiena, vargu ar kas tikėjosi, kad teatras videoformatu gali tapti vienintele galimybe matyti spektaklius. Tad atsidūrus ir jau kiek apsipratus nuotolinio teatro erdvėje norisi atidžiau pažvelgti į tai, kas yra nuotolinis teatras, kaip jį patiria publika ir kokią ateitį priverstinis posūkis į virtualybę pranašauja scenos menams.
Nuotolinis teatras – transliuojamas tiesiogiai ar nufilmuotas ir sumontuotas iš anksto – iki pandemijos visų pirma buvo skirtas tiems, kurie negali dalyvauti spektaklyje gyvai. Ir neretai buvo patiriamas privačioje erdvėje, kuri atsidurdavo opozicijoje viešajai gyvo atlikimo erdvei. Taip ekranas ar monitorius įgalindavo privačiai patirti viešą renginį, matant ir jaučiant ne tik veiksmą, bet ir kitų žiūrovų reakcijas, pačiam nebūtinai įsitraukiant emociškai. Iki pandemijos buvo galima išgirsti nuogąstavimų, kad žiūrėjimo į ekraną patogumas ir greitas jame matomos informacijos vartojimas atbaidys žiūrovus nuo gyvo teatro (ši baimė primena neseną leidėjų susirūpinimą, kad elektroninės knygos išstums popierines). Tačiau atliktas ne vienas kokybinis ir kiekybinis tyrimas atskleidė priešingą tendenciją. Pavyzdžiui, 2016 m. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo „From Live-to-Digital“ rezultatai rodo, kad nuotoliniu būdu teatro renginius stebintys žiūrovai renkasi tokį būdą visų pirma dėl finansinių sumetimų (bilietų kainos, kelionės išlaidų), be to, žiūrintieji nuotolinius renginius dažniau lankosi pačiame teatre nei nežiūrintieji. Tiesa, renginius transliuoti tiesiogiai arba suteikti galimybę namie žiūrėti spektaklių įrašus dažniausiai rinkosi ir daugiausiai naudos matė didieji teatrai, o štai mažesnieji šioje veiklos srityje įžvelgė pavojų netekti publikos, vaidybos aikštelių ar galimybių gastroliuoti.
Tačiau gyvai vykstančio renginio, kurį stebi ir gyva publika, transliacija yra ne visai tas pats, kas gyvai vykstančio renginio transliacija be publikos. Ši situacija, į kurią teatralai priverstinai pateko 2020 m. pradžioje, teatro kūrėjams atveria ne tik naujas galimybes, bet ir naujus iššūkius. Pavyzdžiui, jei aktoriai vaidina nuotoliniu būdu (kaip „Kosmos Theatre“ „#Proteste“), susiduriama su naujais transliacijos techninio organizavimo iššūkiais: reikia sinchronizuoti vaizdą, garsą ir atliekamą turinį, keičiasi žiūrovų matymo būdas ir jų žvilgsnio valdymas, tenka vaidinti kamerai, o ne žiūrovų auditorijai, pagaliau kyla naujų klausimų dėl bilietų pardavimo ir tikrinimo skaitmeninėje erdvėje. Šiuo metu jau ganėtinai lengva rasti ne vieną straipsnį ar trumpą vaizdo įrašą, pradedantiems, nepriklausomiems kūrėjams aiškinantį, kaip patogiausia, lengviausia kurti nuotolinius spektaklius savarankiškai, kokia programine įranga naudotis, kaip pasirinkti geriausią platformą nuotoliniam spektakliui, atsižvelgiant į pageidaujamą žiūrovų skaičių ar įsitraukimo lygį. Tačiau ši informacija, padėjusi išspręsti vienas problemas, atskleidžia kitas. O šios – labiau estetinės: ką ir kaip rodyti kamerai ir per ją nematomiems bei negirdimiems žiūrovams?
Jau sukurto spektaklio transliacija reiškia, kad, be jo kūrėjų suplanuotų ir sukurtų žiūrovo žvilgsnio valdymo priemonių, tai, ką pamatys žiūrovas, lems dar ir transliacijos režisierius. Kuriant spektaklį, kuris bus matomas nuotoliniu būdu, iškart galima apsispręsti, kaip kamera bus valdomas žiūrovo žvilgsnis, kas bus rodoma, kas slepiama, kas sprendžiama teatrinėmis, kas – kinematografinėmis priemonėmis. Tačiau kai pandemija baigsis ir teatrai atsivers, kamerai sukurtą spektaklį nieko nekeičiant perkelti į sceną vargu ar pavyks. Pavyzdžiui, visai neseniai tiesiogiai transliuota „Be kompanijos“ premjera „Vonia“ sukurta taip, kad ratu aplink tris spektaklio atlikėjas judanti kamera tampa svarbiu pasakotoju. Tokį judantį žvilgsnį bei juo kuriamą nepastovumo, nestabilumo įspūdį galima perteikti ir be kameros, tačiau tam neužtektų tiesiog atsisakyti operatorės ir atlikti spektaklį gyvai publikai. Tektų sukurti sąlygas gyvam žiūrovo žvilgsniui matant visą kūrinio vaizdą, o ne tik kameros žvilgsnio išskirtą jo fragmentą, neužsibūti vienoje vietoje. Tad kurdami nuotolinį teatrą ar galimybę žiūrovams nuotoliniu būdu pamatyti jau sukurtus spektaklius teatralai turi apsispręsti dar ir dėl to, ar spektaklis kuriamas nuotoliniam žiūrovui, ar būsimai gyvai auditorijai. Šis pasirinkimas lemia ir kameros vaidmenį: ar ji taps spektaklio prasmę kuriančiu pasakotoju, ar žiūrovo žvilgsnį imituojančiu stebėtoju.
Nuotolinis teatras, atbaidantis naujais techniniais iššūkiais, kūrėjams gali būti patrauklus naujomis estetinėmis galimybėmis. Tačiau, kad ir kaip būtų kuriamas bei rodomas, jis vis dėlto negali sukurti gyvo atlikėjų ir žiūrovų santykio. Žiūrovai gali puoštis, įsitaisyti priešais ekraną su vaišėmis (ypač jei kūrėjai kviečia tai daryti) ar kaip nors kitaip imituoti ėjimą į teatrą, tačiau nuotoliniame teatre per spektaklį apsikeitimas energija neįvyks. O bandymai tokią galimybę sukurti (pvz., 2020 m. balandį Estijoje vykęs nuotolinis festivalis „eˉlektron“ ar gyvai komentuoti ir kalbėtis su atlikėjais kvietę „Synth porn“ kūrėjai) neišvengiamai susiduria su iššūkiais, kai žiūrovai neįsijungia, neišsijungia ar ne laiku įjungia kameras ir mikrofonus, pradeda komentuoti ar užgaulioti (o kas komentuoja: žmogus, trolis ar robotas – nežinia) arba pamiršę, kad yra matomi bei girdimi, renginiui tebevykstant imasi kitos veiklos. Valgantys, gaminantys, mezgantys, telefonu su draugais susirašinėjantys, šunis glostantys žiūrovai vargu ar būtų palankiai sutikti teatro salėje. Tačiau namie visi galime daryti ką tinkami, rengtis (arba nesirengti) kaip norime ir dėmesio ekranui skirti tiek, kiek pavyksta nuotolinių susitikimų ir darbo iš namų nuvargintai sąmonei, – bet kuriuo metu išjungti nepatinkantį veiksmą.
Nuotolinis teatras ima konkuruoti ne tik su kitais kultūros renginiais, bet ir su tame pačiame ekrane žiūrimomis „Netflix“, „YouTube“ bei kitomis mokamomis ir nemokamomis platformomis, siūlančiomis neretai kokybiškiau įgyvendintas, emocijas stipriau veikiančias nuotolines patirtis. Jas vartoti įpratusiems gyvo teatro mėgėjams nuotolinis teatras tampa svetimkūniu gerai pažįstamoje virtualioje erdvėje. Todėl nė kiek nestebina tokių kūrėjų kaip Romeo Castellucci pasipriešinimas spektaklių transliacijoms ar spektaklių įrašų peržiūroms. Turint visa tai omeny bus įdomu pamatyti apibendrintą 2020 m. teatro lankomumo ir nuotolinių spektaklių žiūrėjimo statistiką. Kol tokia dar nesurinkta, spėčiau, kad nuotolinis teatras, iš pradžių sulaukęs daugiau dėmesio kaip galimybė nemokamai pamatyti įvairių šalių teatro kūrėjų naujausius darbus, viliojęs naujais Lietuvos kūrėjų eksperimentais, vis dėlto neatstojo ir ilgalaikėje perspektyvoje nepakeis gyvo spektaklio stebėjimo, kai sinchronizuojasi žiūrovų širdies plakimas („Medicinos mokslų daktaras Alfonsas Vainoras: „Bendravimas yra determinuoto chaoso procesas“, Teatro žurnalas, Nr. 15, p. 76). Priešingai, nuotolinis teatras gimdo gyvo santykio alkį. Tad su nuotoliniu teatru šiuo metu daugiau dėmesio sulaukiančios kitos teatro rūšys, kurias galima patirti privačiai (pvz., radijo teatras), palaikančios teatralų darbingumą ir kūrybingumą, teatrams atsivėrus greičiausiai vėl bus nustumtos į antrą planą.
Tačiau tai nereiškia, kad priverstinai tobulintos žinios apie spektaklių transliacijas, kameros naudojimo galimybes, aktoriaus ir kameros santykį, eksperimentai su žiūrovų įtraukimu į veiksmą nuotoliniu būdu neturės jokio atgarsio ateityje. Galbūt teatre matysime daugiau ir drąsesnių eksperimentų su vaizdu ir gyvomis transliacijomis, galbūt kai kurie teatrai susigundys naujus spektaklius transliuoti tiesiogiai kitų miestų publikai, gal teatro kūrėjai prisijungs prie šokio bendruomenės, vis drąsiau eksperimentuojančios scenos meną ir kiną jungiančiuose darbuose. Tačiau visų pirma teatro kūrėjai gyvo santykio ištroškusius, unikalių teatrinių patirčių išalkusius žiūrovus turės pasitikti kokybišku turiniu, kad noras eiti į teatrą taptų stipresnis už patogumą likti prie ekrano.
Tekstas yra 2020 m. Šiluvos teatro bienalės „Kelias“ simpoziumo teatro dabarčiai ir ateičiai aptarti „Pėdos tavo buvo matomos“ dalis. Jo sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
