„– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– būtų baisu sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu – baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti.“ – šiais poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais atminimo erdvės atidarymo ir geriausiųjų gimnazistų pagerbimo šventę pradėjo Edas ir Nojus.
Ne tik iš akių, bet ir iš širdies niekada Lietuvos neišleido prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, „kuris, jei mirs, žinojo – esąs iš Lietuvos“, kuris iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad Lietuva bus laisva, ir dėl to paaukojo savo gyvenimą ir gyvybę.
Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 – 1954) – Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos Valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
Jonas Žemaitis – Vytautas tikėjo, kad partizanų kova, jo asmeninė auka nebus beprasmė. Tai liudija jo paskutiniai žodžiai teisme: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“
„Kovo mėnuo yra ypatingas ir mūsų valstybei, ir gimnazijai: minime Lietuvos Valstybės nepriklausomybės atkūrimą, Jono Žemaičio gimtadienį ir pagerbiame gimnazistus už gerą mokymąsi bei pasiekimus olimpiadose. Šiemet ši graži šventė sutapo su naujos atminimo erdvės, kuri atsirado pagerbiant Jono Žemaičio-Vytauto atminimą ir norint įamžinti jį gimnazijoje, pristatymu. Erdvės įrengimo idėja brendo keletą metų. Pradžia buvo skulptoriaus Augustino Kluogos dovanotas Jono Žemaičio biustas. Gavę tokią dovaną kreipėmės į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą prašydami pagalbos, patarimų, kaip būtų galima įamžinti rezistencijos vadovo atminimą. Dėkoju buvusiai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorei Teresei Birutei Burauskaitei, Memorialinio departamento direktorei Gintarei Jakubonienei už pagalbą, patarimus, galimybę eksponuoti istorinę 1947 m. nuotrauką iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų, architektui Algiui Vyšniūnui už parengtą projektą, skulptoriui Augustinui Kluogai už Prezidento Jono Žemaičio biustą. Ačiū Raseinių rajono savivaldybės tarybai, merui Andriui Bautroniui už skirtą finansavimą idėjai įgyvendinti.
Tikiuosi, kad ši nauja gimnazijos erdvė primins apie mūsų tautos herojus, o nedidelės atminimo dovanos geriausiems gimnazistams primins šiuos nelengvus mokslo metus. Didelė garbė gimnazijai vadintis šio patrioto vardu.“ (Gimnazijos direktorius Linas Dargevičius)
