Mėginiai Suomijos kailinių žvėrelių ūkiuose buvo atrinkti pastebėjus padidėjusį gyvūnų mirtingumą ir klinikinius simptomus: diarėją, apetito stoką, neurologinius pakitimus, pakilusią temperatūrą, depresiją. Kai kurie gyvūnai buvo rasti nugaišę po 1-2 d. pasireiškus pirmiems simptomams. Šiai dienai, LPPG H5N1 patvirtintas 20 kailinių gyvūnų ūkių Suomijoje, kuriuose buvo laikomos arktinės lapės, audinės, sidabrinės lapės, usūriniai šunys. Visi ūkiai lokalizuotai arti vienas kito ir yra išsidėstę viename Suomijos regione.
“Suomijos kolegos atlikdami epizootinį tyrimą pastebėjo, kad užkrėstų ūkių teritorijose yra daug laukinių paukščių ypač juodagalvių kirų. Pirminiais duomenimis gyvūnai galėjo užsikrėsti tiesiogiai nuo paukščių arba per paukščių išmatomis užkrėstą pašarą. Tyrimo eigoje nustatyta, kad padidėjęs kailinių gyvūnų mirtingumas buvo tik keliose stoginėse, bet ne visame ūkyje, o visi teigiami atvejai nustatyti atsitiktiniuose narvuose, taigi nėra aiškios infekcijos plitimo ar perdavimo schemos. Ar paukščių gripą žinduolis gali perduoti kitam žinduoliui EFSA vis dar negali atsakyti. Tam patvirtinti trūksta duomenų, tačiau be abejo tokios hipotezės atmesti negalima, kaip ir negalima atmesti teorijos, kad virusas nuo vieno ūkio galėjo išplisti į kitą. Visa tai šio metu aiškinasi atsakingi specialistai. Savo ruožtu, jau pasirodžius pirmiems paukščių gripo kailinių žvėrelių ūkiuose Suomijoje atvejams informavome Lietuvos kailinių žvėrelių asociaciją apie situaciją. Tuo pačiu raginame visų kailinių žvėrelių augintojus atidžiai stebėti situaciją, pranešti apie bet kokius įtarimus dėl pablogėjusios gyvūnų sveikatos”, – pasakojo VMVT Skubios veiklos skyriaus patarėja Vilija Grigaliūnienė.
EFSA kartu su Italijos visuomenės sveikatos institutu (Istituto Zooprofilattico Sperimentale delle Venezie (IZSVe)) išanalizavusi iš Suomijos gautų mėginių ir epizootinio tyrimo duomenis nustatė, kad LPPH H5N1 potipio viruso sandaroje yra BB tipo genas (šiuo metu Europoje plintantis tarp jūrinių laukinių paukščių (kirų, žuvėdrų ir t.t.)), kuriame aptiktos dviejų genų mutacijos (PB2-E627K ir PB-T271A genų). Siekiant greitai nustatyti naujų žinduolių virusų mutacijų atsiradimą, labai svarbu ir toliau stebėti viruso evoliuciją.
