Vadovės N. Šlopšnienės teigimu, bendruosiuose ugdymo planuose šokis nėra apibrėžiamas kaip mokomasis dalykas: ” Va čia ir yra skaudi vieta, o kodėl? Daug klausimų kyla ir ką mūsų valdžia tuo nori pasakyti? Nesuvokiami dalykai. Siūloma integruoti”. Mokytoja užduoda retorinį klausimą: ką reiškia integruoti? Tai būtų kokio nors kito dalyko pamokoje naudoti šokio elementus. Tarkime, į lietuvių kalbos pamoką įterpti kokį nors judesį arba geografijos pamokoje susipažinus su Ispanija mokiniams parodyti jų tautos šokį, supažindinti su jo istorija. Todėl N. Šlopšnienė nusivilia: ” …ir čia baigiasi šokis… Šokio nėra formaliajame ugdyme, tad vaikai netenka galimybės būti visapusiškai meniškai ugdomi”. Galima nuspėti šios meno šakos nykimą palaipsniui, kuomet, šokių mokytojai nebeteks galimybės dirbti, nes bus mažinami krūviai ir greičiausiai jie bus atleidžiami. Meno vadovė šokio pamokų panaikinimą vaizdingai palygina su šaka, kuri ateityje bus nukirsta.
Choreografė M. Bertulytė Urniežienė, taip pat mato didelę spragą pradinių klasių mokinių lavinime. Laukia nežinomybė bei iškyla daugybė klausimų: kas išmokys taisyklingos laikysenos, pasitikėjimo savimi, estetinio grožio bei kultūros būnant dideliame kolektyve? Mokytoja svarsto: „… jei jau taip nėra lėšų duoti kaip atskirą šokio pamoką, bet ar mes mokytojai kalti? Kodėl turi vėl nukentėti mokiniai? Jei nebus šokio pamokos mokiniai net pagrindinių liaudies šokių, valso žingsnių nemokės”.
Kita bėda, anot, Neringos Šlopšnienės, jog būtent šiuo laikotarpiu, kuomet, vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia prie kompiuterio, kenčia stuburas, daugėja nutukimo problemų, plokščiapėdystės atvejų, visa tai didžiulė grėsmė mokinių sveikatai.
Neringos šokių studijos vadovė nesupranta LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veiksmų, susijusių su pradinio ugdymo bendrųjų ugdymo planų pokyčiais. Blaškymasis, nepagrįstų sprendimų priėmimas dėl ugdymo planų įrodo, kad ministerija neturi aiškios strategijos dėl meninio ugdymo padėties ateityje. Mokytojos nuomone priimtas sprendimas buvo nelogiškas bei neteisingas, nes jis akivaizdžiai diskriminuoja šokio dalyką kitų meno dalykų atžvilgiu. Siūlomasis neformalusis šokių pamokų ugdymas pradinukams pablogina mokytojų situaciją be išimties, mažinamas krūvis, kuriam formaliajame ugdyme skiriama 60%, neformaliajame tik 44%.
Šokio pedagogė N. Šlopšnienė pasigenda, kodėl nebuvo išankstinio pedagogų informavimo apie galimus pokyčius, derintąsi su šokio bendrųjų programų rengėjais. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimai privertė blaškytis vadovus dėl valandų paskirstymo menų srities dalykams, juk tai priešina pedagogus tarpusavyje bei kyla nesutarimų su mokyklos vadovybe.
Anot choreografės M. Bertulytės Urniežienės, mokykla žino, kokią naudą duoda šokis bei teigia, kad šokio pamokos pradinėse klasėse turi išlikti, nes yra būtinos augančiam vaikui.
N. Šlopšnienė primena, kad: „Šokiai – viena iš seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai įrodo, kad buvo šokama net 10000 metais prieš Kristų”.
