Meilė ar pasiaukojimas
Visą savaitę menininkės kvietė kalbėtis meilės tema. Jos rinko istorijas, nutikimus, mintis, klausė patarimų. „Vienas vyresnio amžiaus vyras priminė, kad meilė yra negalima be atsidavimo, pasitikėjimo ir aukos. Jei nieko neduodi – nieko ir negauni, kiek duodi – tiek ir gauni. Manau, kad labai dažnai būdami bet kokiame santykyje pamirštame tą aukos momentą. Reikia tikėtis ne tik, kad darys dėl mūsų darys, bet nepamiršti, kad ir mes turime labai daug duoti…“, – prisimena G. Grinevičiūtė. Meninėje rezidencijoje surinktos istorijos – tai naujo, dueto kuriamo kūrinio „I slave“ dalis. Meilės tema naujai kuriamam kūriniui merginas pasirinko palengva – jos pastebėjo, kad kiekvieno susitikimo pradžioje, tarsi ritualas tampa pokalbiai susijusiomis temomis, taip pat rezidencijoje su švedų menininkėmis, gavę užduotį taip pat susietą su meilės tema – atliko improvizaciją, vėliau išsivysčiusią į miniatiūrą, tapusią įkvėpimu.
G. Žaltauskaitės nuotr.
„Meilė yra emocijų rinkinys, kuris mus lydi absoliučiai visą gyvenimą. Ji ne tik apie vyro ir moters ar moters ir moters ryšį. Meilė yra visur visada visaip kaip: nesvarbu ar tu esi vienas, susituokęs, išsiskyręs ar našlys… Tai yra labai stipri ir įdomi tema“, – teigia Agnietė Lisičkinaitė. Menininkės pripažįsta, kad meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina – jų kūrybos įrankiais kaip tik virsta persikūnyti padedantys perukai ar kiti POP kultūros simboliai.
Projektas „I slave” – tai antras dueto spektaklis, kuris bus kuriamas nepasislėpus po perukais ir B&B personažais, o pristatomas Agnietės ir Gretos vardu (vasarą „Naujasis Baltijos šokis“ festivalio metu menininkės pristatė šokio ekskursiją „Einu pirkti pieno“). Spektaklyje merginos nagrinės bendravimo ir vergavimo momentą: „Klausimas yra kiek iš tikrųjų kitam žmogui reikia duoti, nes mes kartais įsivaizduojame pagal save, kaip viskas turi vykti. Ir tada tikimės, kad pagal mūsų įsivaizdavimą ir kitas žmogus taip turi daryti. Bet iš tikrųjų taip nėra. O meilės temai mes vergaujame visada, nepaisant to ar turime porą…“, – teigia menininkės.
G. Žaltauskaitės nuotr.
Senjorai ir skirtingų kartų patirtys
„Tikslinė grupė su kuria norėjome dirbti yra būtent vyresni žmonės. Buvo įdomu, kaip mums pavyks su jais užmegzti ryšį ir ar jiems bus malonu, patogu kalbėtis, atsiverti, bendrauti ir judėti su mumis. Esame nustebintos ir džiaugiamės bendruomene, kuri prie mūsų prisijungė! Visi be išlygų buvo tikrai atviri ir noriai dalinosi patarimais, asmeninėmis istorijomis, pasakojimais, pamąstymais. Ši rezidencija Žaiginyje mus nustebino gerąja prasme, parodė, jog žmonės labai nori bendrauti“, – teigia Greta Grinevičiūtė. „Senjorų istorijos nesibaigė, o kartais mums jas net tekdavo mandagiai stabdyti ar nutraukti. Tikriausiai, jei būtume ilgiau ar grįžtume po kurio laiko, šie žmonės dar giliau ir kitaip atsivertų. Bet tai natūralu – niekas tau nedrėbs savo asmeninių išgyvenimų ar nuoskaudų pirmame susitikime…“, – papildo Agnietė Lisičkinaitė. Duetas džiaugiasi, kad bendruomenės nariai pasitikėjo menininkėmis ir buvo nuoširdūs.
Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė pastebi, kad vakarų visuomenėje ypatingai aktyvus jaunimo kultas. Ir nors sutinka, jog svarbu jauniems profesionalams įsitvirtinti – vyresnioji karta lieka nustumta. „Jie neturi kur dėtis. Patys, aišku, prisigalvoja daugybę veiklų, bet jie tampa atskirta grupe, jų niekas neįtraukia… Noras bendrauti su vyresniaisiais ir įtraukti juos į savo veiksmus mums atėjo pasąmoningai. Ir pakankamai egoistiškai – mums tai labai naudinga medžiaga. Ieškoti sutarties taškų su skirtingomis kartomis ir kaip mes išsiskiriame, ir kaip galime rasti bendrą kalbą… Tai padeda ne tik kurti meną, bet ir visuomenės darnesnį gyvenimą“, – paaiškina Greta Grinevičiūtė, o kolegė Agnietė Lisičkinaitė ją papildo, kad tam tikrais klausimais kartais konsenvatyvesnis ar stigmatizuotas senjorų požiūris irgi nėra kliūtis. Menininkės bendrauja nuoširdžiai bei atvirai, o nepatogių klausimų joms nėra, tad susitikimuose atsiveria puikia terpe diskusijai ir dialogui. „Esame pakankamai drąsios ir atviros, tikros už savo vertybes ir ideologijas, kuriomis tikime. Man atrodo, labai gražiai sužaidžia, kai žmonės pamato, kad mes fainos, jaunos, įdomios merginos ir staiga dar atnešame ant stalo nelabai patogių temų. Niekada nėra buvę, kad jaustume stiprią atmetimo reakciją. Tu matai vertinimą, bet tai ir yra dalybos, tai ir yra dialogas“, – įžvalgomis dalinasi Agnietė Lisičkinaitė. Menininkės pastebi, jog užsienio valstybėse senjorai atviresni. Tačiau posovietinėse valstybėse viskas kitaip – ir nors neragina „nuogiems vaikščioti gatvėse“, tačiau įžvelgia edukacijos stoką ir nepatogių temų gausą.
Girdinti visuomenė
Menininkės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, pasitelkdamos B&B personažus, aktyviai dalyvauja ir socialiniuose įvykiuose. Dažnas jų projektas paliečia visuomenės tobulinimą ir nors idealia visuomene kūrėjos netiki, linki sklandesnio susikalbėjimo: „Norėčiau, kad Lietuvoje būtų nuolatinis dialogas, kuriame abi pusės girdi. Įprastai yra daug kalbama ir diskutuojama, tačiau dažnai pilama į vieną pusę. Mes nesikalbame – dažniausiai rėkiame vienas ant kito ir žinome, kaip turi būti geriausia… svarbu, kad pradėtume girdėti. Esmė yra priimti kitoniškumą – nereikia mėgti, bet ir neteisti…“, – viena kitą papildydamos dalinasi šokio profesionalės.
Ši meno rezidencija – tai profesionalaus šokio meno sklaidos projekto „PROmetėjas“ dalis, organizuota Raseinių rajono kultūros centro. „PROmetėjas“ sėkmingai pradėjęs kelionę Kauno regione atkeliauja į Jonavą, kur rugsėjo 5 dieną bus nemokamai rodomas Šeiko šokio teatro spektaklis „Mano Piteris Penas“. Po jo šiuolaikinio šokio stotelėse meninės rezidencijos: Mariaus Pinigio „Kūrybiško kūno anatomija“ Jiezne ir Indrės Puišytės-Šidlauskienės „Intervencijos“ Stakliškėse. Abejose rezidencijose pasitelkiant šokį vyks kūrybinės dirbtuvės vietos jaunimui. Projektą „PROmetėjas“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
