Tarptautinė patirtis yra ypač vertinga, galvojant apie tai, kad turime veikti bendraeuropinėje erdvėje, kad kiekvienas suaugusiųjų švietėjas turi prisidėti prie modernios, atviros pasauliui, savivaldžios visuomenės kūrimo.
Turinas – ketvirtas pagal dydį Italijos miestas, po Romos, Milano ir Neapolio, įsikūręs šiaurinėje Italijos dalyje Pjemonto regione. Tai miestas, kuriame susitinka istorija, kultūra, inovacijos ir verslas.
Huma CapiaAct Sede Legale, priimančiosios organizacijos, vadovaujamos Viktorijos Vežbavičiūtės, parengta kursų programa – puikus to pavyzdys. Kursų dalyviai lankėsi Palazzo di Barolo ir Palazzo Barolo Scuole muziejuose, Turino nacionalinėje bibliotekoje, įmonėse Oscalito (vadovas – Dario Casalini), Esamotages (vadovė – Giovanna Giordano), Magenta (vadovas – Fabrizio Decio), kurių vadovai dalinosi savo, kaip lyderių, įžvalgomis ir sėkmės paslaptimis.
Pastebėjome, kad Italijoje žmonės aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, dažnai renkasi vienokią ar kitokią savanorišką veiklą. Kai kurie senjorai netgi patys moka už mokymus kompetencijoms, kurios jiems reikalingos norint dalyvauti savanoriškoje veikloje, įgyti.
Pasirodo, savanorystės, pagalbos ir švietimo sklaidos idėjos Italijoje gyvos jau nuo XIX a. pradžios. Apie tai sužinojome lankydamiesi aukščiau minėtuose muziejuose.
Markizė Giulia di Barolo paskyrė savo gyvenimą kalinių ir atstumtų moterų reabilitacijai, buvo įvairių švietimo ir socialinės rūpybos institucijų pradininkė ir globėja. Ji pastatė vienuolyną Turino rajone Valdocco, kuriame mokėsi socialiai remtinos merginos. Markizas Tancredi di Barolo Palazzo mieste atidarė pirmąjį Pjemonto darželį vargingiausioms miesto šeimoms. Barolų rūmuose buvo globojami ir meno žmonės. Maždaug prieš pusantro amžiaus markizų įkurta „Opera Barolo“ gyvuoja ir dabar, nešdama gyvą žinutę šių laikų žmonėms apie galimybę kiekvienam pagal išgales dalyvauti bendrojo gėrio kūrime. Beje, muziejuje mus lydėjo ir apie Barolų giminės altruistinę veiklą pasakojo senjorė gidė savanorė. Iš jos sužinojome, kad žmonės, norintys užsiimti savanoriška veikla, gali nuvykti į bendruomenės centrą, ten gauti informacijos, kur jie galėtų padirbėti, ir pasirinkti norimą veiklą. Dažniausiai tai būna senjorai, kurie nori būti reikalingi ir naudingi, neprarasti socialinių kontaktų, tobulėti. Jie savanoriauja įvairiose srityse: talkina mokyklose, prižiūri viešųjų erdvių gėlynus, teikia gidų paslaugas ir pan.
Dario Casalini, įmonės Oscalito vadovas, buvęs viešosios teisės profesorius Turine, 2013 m. paliko akademinę karjerą, kad galėtų tęsti šeimos verslą, kurį 1936 m. įkūrė jo senelis. Įmonė žinoma daugelyje pasaulio šalių. Čia iš mezginių, pagamintų tik iš natūralaus pluošto, gaminami rūbai, atitinkantys aukščiausius kokybės standartus. Į klausimą, kokia jo, kaip vadovo, sėkmės paslaptis, Dario atsakė, kad tai savo veiklos strategijos, vizijos, pagrįstos aiškia vertybių sistema, turėjimas, paties vadovo įsitraukimas į veiklą, dėmesys ir pagarba kiekvienam darbuotojui. Kad tai ne tušti žodžiai, buvo galima pamatyti ir pajusti vaikštant po įmonės cechus. Vadovas su savo pavaldiniais bendravo kaip kompetentingas ir nuoširdus kolega, nesukeldamas bereikalingos įtampos ar streso. Nors ir dirbdamas gamybos sferoje D. Casalini neprarado aistros studijuoti bei rūpintis savo darbuotojų švietimu. Jo manymu, labai svarbu, kad žmogus visapusiškai tobulėtų nepasinerdamas vien į savo siauros veiklos sritį. Oscalito vadovo taikoma strategija pasiteisina – į jo vadovaujamą įmonę ateina dirbti buvusių darbuotojų vaikai ir net anūkai.
XXI amžius neįsivaizduojamas be išmaniųjų technologijų. Ne vienas, ypač vyresnio amžiaus, žmogus susiduria su iššūkiais jas įvaldydamas. Tai puikiai suvokia įmonės Esamotages steigėja ir vadovė Giovanna Giordano. Ši charizmatiška moteris baigė dirbtinio intelekto studijas, ilgą laiką dirbo didelėse Kanados ir Italijos korporacijose. Dabar ji vadovauja savo pačios įkurtai nepriklausomai konsultavimo įmonei, kurios tikslas plėtoti IT strategijas ir padėti žmonėms išmokti naudotis skaitmeniniais prietaisais ir programomis kasdieniame gyvenime. Konsultuotis ir mokytis į Esamotages ateina įvairiausio amžiaus ir poreikių žmonės. Vyriausiai mokinei – per 90 metų. Kai kurie ateina dar nemokėdami įjungti kompiuterio, kiti – pasimokyti gana sudėtingų dalykų. Mokymai vyksta tiek individualiai, tiek grupėmis, gyvai ir nuotoliniu būdu. Žodžiu, orientuojamasi į kliento poreikius ir interesus. Įmonėje dirba 8 darbuotojai, pati Giovanna dažnai rengia nuotolinius mokymus, kuriuose stengiasi parodyti, kokios naudingos IT gali būti mūsų kasdieniame gyvenime, pvz. moko naudotis Google žemėlapiais, susirasti kelionėms reikiamą informaciją, užsakyti bilietus, viešbučius, pildyti dokumentus internete ir pan. Su išmaniosiomis technologijomis Giovanna stengiasi žmones supažindinti paprastai ir žaismingai. Jos rengtos trumputės trijų minučių TV laidos „Prakeiktas kompiuterinis mokslas“, kurios ilgą laiką buvo transliuojamos prieš vakarines naujienas ir kartojamos naktimis ir rytais, buvo skirtos išaiškinti angliškiems terminams, naudojamiems kompiuteriuose. Giovanna juokauja, kad tie nesuprantami žodžiai dažnai siutina žmones, pradedančius naudotis kompiuteriais, todėl ji nusprendė padėti jiems susidraugauti su šia terminologija. 2019 m. Giovanna išleido knygą apie moteris informacinėse technologijose „Informatika moterims – nežinomos moterys, pakeitusios pasaulį“. Pasirodo, daugelį dalykų, kuriais dabar naudojamės (Google, Youtube, Yahoo ir kt.), inicijavo ir sukūrė moterys, tačiau jos liko vyrų šešėlyje. G. Giordano labai aktyviai dalyvauja socialiniame ir politiniame gyvenime. Tai padeda jai susitikti su naujais žmonėmis ir plėtoti savo IT sklaidos idėjas, teikti informaciją apie jos vadovaujamos įmonės teikiamas paslaugas, surasti naujų klientų.
Pabaigai. Visą savaitę gyvenome puikiame Turino senamiesčio bute, su aikšte šalia, kurioje iki išnaktų netilo garsus vaikų ir jaunimo juokas, šūksniai. Niekas tuo nesipiktino. Per Lietuvos radiją neseniai girdėjau, kad vieno Vilniaus rajono gyventojai skundėsi savivaldybei, nes po 22 val. lauke triukšmauja vaikai ir neleidžia užmigti. Prašė imtis priemonių.
Jeigu dar netikite posakiu, kad šuo geriausias žmogaus draugas, nuvykite į Turiną. Šiuos nuostabius gyvūnus kartu su savo šeimininkais pamatysite visur: gatvėje, kavinėje, viešajame transporte, netgi darbovietėje. Visi jie, nesvarbu kokio dydžio būtų, be antsnukių, drausmingi, draugiški, žino elgesio taisykles. Nebent retkarčiais vienas kitam parodo garsinį dėmesį, gal dėl kilusios simpatijos, o gal dėl antipatijos. Kas ten juos supras.
Ko gero, neblogai būtų, jeigu ir pas mus atsirastų šiek tiek daugiau tolerancijos, atvirumo, pakantumo, noro dalintis, bendrai kurti, mokytis. Kaip manote? Juk niekas nežino tiek daug, kad negalėtų pasimokyti iš kitų, ir niekas nežino tiek mažai, kad negalėtų pamokyti kitų.
Komentuoti