Savo savanoriavimo patirtimi dalinosi savanorė Augustė:
,,Savanorystę „Vikipedija“ apibūdina kaip savo noru pasirinktą veiklą, už kurią paprastai negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga visuomenei. Tačiau man, asmeniškai, šie žodžiai nei trupučio neapibūdina tikrosios savanorystės reikšmės ir to, ką savanoris per ją išgyvena.
Kiekvieno žmogaus, užsiimančio savanoriška veikla, istorija, išgyvenimai, tikslai ir lūkesčiai yra skirtingi, tačiau nesuklysiu pasakiusi, kad savanoriaujant yra ne tik daug duodama, bet daug ir gaunama.
Mano, kaip savanorės, veikla prasidėjo prieš beveik 4 metus, kuomet pirmą kartą savanoriavau Raseinių miesto bėgimo „Išsitaškyk spalvom“. Tada buvau dar nedrąsi, tyli mergaitė, nusprendusi išbandyti kažką naujo ir tuomet dar net nenutuokianti, kad visa tai pavirs į kasdienybę. Po savanorystės bėgime pamačiusi, kad Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos Atviras jaunimo centras ieško savanorių mobiliam darbui su jaunimu man artimame miestelyje nedvejojusi nusprendžiau, kad turiu prisijungti. Tiesa, tuo metu susidūriau su pirmuoju iššūkiu – atstumu, kuris turėjo įtakos dažniems susitikimams. Bet! Nėra tokių iššūkių, kurių nebūtų galima įveikti, todėl savo savanorystės kelionę tęsiau jau kaip jaunimo centro savanorė Nemakščiuose.
Ši mano savanorystės pradžia puikiai atspindi tai, kad tam, kad pasisektų, tereikia, tik ryžto ir narsos padėti tą pirmą žingsnį. Savanoriaudama jaunimo centre po truputį pradėjau atsiskleisti, atradau savy daugiau pasitikėjimo kitais ir savimi, supratau, kad savanoris nors ir patiria iššūkių, jie niekada nesutrukdo jam eiti pirmyn ir atrasti dar daugiau galimybių, vedančių į nuostabiausius gyvenimo įvykius. Taip nutiko ir man. Raseinių jaunimo centras susidraugavęs su Pakruojo ir Radviliškio jaunimo centrais dalyvavo jungtinėje jaunimo vasaros stovykloje „JUDINAM VASARĄ“. Pirmais metais dalyvavusi kaip dalyvė, antrais metais jau turėjau galimybę būti viena iš stovyklos vadovių bei dirbti su savo grupele. Tokios galimybės pakelėj nesimėto, tad šis įvykis tikrai ilgai išliks širdyje bei atmintyje ir leis su šia patirtimi kilti aukštyn darant tai, kas patinka ir teikia daug džiaugsmo.
Ties stovykla mano savanorystė nesibaigė: tapau JST programos savanore, jau oficialia Atviro jaunimo centro savanore. Ši, 6 mėnesių trukmės intensyvi savanorystė įpareigoja skirti daugiau laiko, tačiau duoda dar daugiau. Duoda dar daugiau naujų postūmių į priekį, atveda dar daugiau nuostabių žmonių į gyvenimą bei padeda skleistis gražiausiom savo spalvom. Kiekvienas savanoriaujantis žmogus turi galimybę pamatyti renginio organizavimo užkulisius bei pats įsisukti toje kūrybinėje virtuvėje.
Ši patirtis yra sunkiai žodžiais apibūdinama. Sutikti žmonės tampa vienais geriausių tavo draugų, patarėjais, pagalbininkais, mokytojais. Charakteris išryškėja, vidinis pasitikėjimas sustiprėja, o iššūkiai išmoko niekada nemesti kelio dėl takelio ir nepasiduodant eiti pirmyn vingiuotu keliu. Tačiau turbūt svarbiausia, ko gali išmokyti savanorystė, tai geros nuotaikos, šypsenos bei meilės tiek sau, tiek aplinkiniams tiek pasauliui.“
