Lietuvos mažąja kultūros sostinę paskelbti miesteliai įgyja progą sustiprinti regiono kultūros tradicijas, plėsti turizmo sektorių ir skatinti naujas veiklas bei iniciatyvas. Miestelis kviečia vietinius ir kitų miestų žmones į programoje įtrauktus renginius, pasirodymus, siekdamas atskleisti vietos išskirtinumą ir pritraukti susidomėjimą. Lietuvos kultūros taryba kasmet skiria finansavimą svarbiausiems miestelio programos projektams įgyvendinti. Pagrindinė programos „Nemakščiai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2022 m.“ tema – „Tarpukario Lietuva“. Ja siekiama atkreipti dėmesį į padarytą pažangą Lietuvoje nuo 1918 m. vasario 16 d. iki sovietų valdžios įvedimo 1940 metais.
Apie tai, kaip sekėsi ruoštis ir su kokiais iššūkiais teko susidurti, miesteliams tapus mažąja kultūros sostine, sutiko papasakoti Raseinių rajono kultūros centro Šiluvoje renginių organizatorė Birutė Greicienė ir Raseinių rajono kultūros centro Nemakščiuose renginių organizatorė Lina Andriulienė.
Kaip sekėsi ruoštis miestelyje vykstančių renginių programai?
Lina: Pirmiausia su bendruomene ir Nemakščių seniūnu aptarėme, kad teiksime paraišką pretenduoti į mažosios kultūros sostinės titulą. Tą paraišką užpildėme ir ją patvirtinus užsisuko darbų karuselė. Bendruomenė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su įvairiomis įstaigomis ir bendruomenėmis: Nemakščių seniūnijos kaimo bendruomene, ugdymo įstaigomis, bažnyčia, verslo asmenimis, taip pat iš rajono prisijungė biblioteka, muziejus, kultūros centras, vietos veiklos grupė, bendruomenių sąjunga. Sutartį pasirašiusios organizacijos sutarė savo renginius ir veiklas nukreipti į Nemakščius, kad programa būtų kuo įvairesnė ir įdomesnė. Programoje atsispindėjo valstybinės šventės, etnokultūriniai renginiai ir pramoginiai renginiai.
Birutė: Šiluva buvo pirmoji, kuri mūsų rajone gavo progą pabūti mažąja kultūros sostine. Į tai pažiūrėjome labai atsakingai, nes tai buvo proga išgarsinti mūsų kraštą ir Šiluvos miestelį. Sužinoję apie gautą titulą susitikome su seniūnu, pasiskirstėme darbus. Iš meninės pusės ruošėmės su kultūros centru, kurie padėjo visomis įmanomomis priemonėmis. Bendradarbiavome ir su tuometiniu savivaldybės meru Algirdu Griciumi, kuris mus labai palaikė. Daug naujų renginių teko organizuoti, todėl buvo tikrai įtempti metai. Jų buvo įvairių žanrų ir sričių: profesionalaus, mėgėjų, avangardinio meno kolektyvų pasirodymai ir koncertai. Turėjome įvairiapusišką programą, kad į renginius galėtų atvykti tiek miesto svečiai, tiek vietiniai gyventojai.
Kaip šis titulas paveikė miestelį ir jo bendruomenę? Ar jame padaugėjo lankytojų?
Lina: Kadangi renginių organizavimas remiasi į finansus, tai turėjome geresnes galimybes jiems įgyvendinti. Kadangi Nemakščiuose vis dar vykdoma šių metų programa, sunku pasakyti, ar tų lankytojų vėliau sumažės. Žinoma, ir toliau vykdysime veiklas, tik jos galbūt bus labiau pažintinės, kurios remiasi žmogiškaisiais ištekliais. Šioje srityje bendruomenė yra labai aktyvi ir, kiek leidžia galimybės, organizuoja etnokultūros koncertus, rengia ir ruošiasi valstybinėms šventėms.
Birutė: Šis garbingas vardas labai suvienijo visus miesto gyventojus ir bendruomenę. Kadangi Raseiniuose prieš tai nebuvo nei vieno miestelio, kuris būtų tapęs mažąja Lietuvos kultūros sostine, tai lankytojų padaugėjo. Tais metais vyko daug profesionalių pasirodymų ir renginių, todėl tai pritraukė žmones atvykti. Kai baigėsi programa, turėjome sugalvoti naujų veiklų, kad po tokių aktyvių metų miestelis neatrodytų išsisėmęs. Stengėmės vykdyti projektus tiek savo jėgomis, tiek kitų iniciatyva pasitelkdami savo išmonę ir kūrybą. Per programos kūrimą užsimezgė daug draugysčių su įvairiais menininkais, todėl dažniau atvyksta profesionalaus meno kolektyvai: Šiaulių polifonijos choras, Vilniaus choras, Nekrošiaus teatras.
Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi, dalyvaujant programos rengime ir organizavime?
Lina: Pats sunkiausias dalykas ir iššūkis buvo tai, kad Nemakščiai neturi kultūros centro, todėl nebuvo patalpų, kuriose galėjome daryti renginius. Kadangi programos atidarymo šventė vyko nedidelėje salėje, tai sukėlė problemų, nes negalėjome pilnai įgyvendinti savo vizijos. Taip pat, norint pasikviesti kokį nors atlikėją neturime galimybių to daryti patalpose. Uždarymo renginį teko kelti į bažnyčią, bet joje šiuo metu yra šalta, o tai žmonėms kelia diskomfortą. Todėl dauguma programos renginių buvo orientuoti į vasaros laiką, nes šaltuoju metu neturime kur prisiglausti.
Birutė: Iš prigimties esu pozityvus žmogus ir nors krūvis buvo fiziškai didelis, visus sunkumus nusvėrė džiaugsmas. Atsirado daugiau galimybių įgyvendinti renginius, nes buvo skirtas didesnis finansavimas. O kai yra finansavimas, galimybės visai kitos. Būdavo laikotarpių, kai nespėdavome vieno renginio pilnai įgyvendinti, jau kitam reikia ruošti scenarijų, galvoti idėjas. Nors tai buvo sunkūs metai, bet jie suteikė daug patirties, atsirado naujų kontaktų, pažinčių. Mes norėjome, kad Šiluva taptų ne tik religiniu centru, bet ir kultūriniu. Dirbdama prie programos jaučiau azartą, kūrybinį džiaugsmą, kad galiu prisidėti ir atlikti savo misiją.
Ką palinkėtumėte ir patartumėte kitiems, kurių miestelis ateityje taps mažąja Lietuvos kultūros sostine?
Lina: Labai gerai įvertinti galimybes, ar pavyks įvykdyti programą, ar yra tam tinkamos erdvės. Taip pat palinkėčiau atviro diskutavimo, išklausymo, ko reikia bendruomenei, kokių veiklų jie nori, kad būtų patenkinti žmonių kultūriniai lūkesčiai.
Birutė: Palinkėčiau susivienyti ir atsižvelgti į vietos gyventojų poreikius. Programą sudarinėti ne pagal tai, kas yra madinga ar populiaru. Tai turėtų būti įvairi ir visiems gyventojų poreikiams skirta programa. Todėl linkiu bendrystės ir kūrybiškumo, nes kai pats esi užsidegęs ir tiki idėja, gali įkvėpti ir kitus.
Ačiū už pokalbį!
Komentuoti