Šiluvą ir Tytuvėnus sujungė 8 kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviračių takas, kuris driekiasi per du rajonus – Raseinių ir Kelmės. Be to, takas patenka į Šv. Jokūbo piligrimų kelio Kauno ir Šiaulių atkarpas. Šiluvą ir Tytuvėnus aprašyti šiame straipsnyje būtų keblu, todėl keliautojams susipažinti su šiais miesteliais rekomenduoju internete, VšĮ „Atrask Raseinius“, Šiluvos ar Tytuvėnų piligrimų centruose, bei Tytuvėnų regioninio parko direkcijos lankytojų centre.
Kelionę siūlau pradėti nuo nepelnytai užmirštos Šiluvos vietos – turgaus aikštės. Seniau ji vadinta rinka, buvo svarbus miestelio ekonomikos „variklis“. Gaila, bet sovietmečiu aikštė „perkirsta“ pusiau, taip ji prarado pirminį stačiakampio išplanavimą. Tiesa, 2012 m. atlikti aikštės rekonstravimo darbai. Šiandien dalyje aikštės matomas senasis grindinys brukas, išlikęs nuo 1935 m. Priminsiu, jog aikštė suformuota XVIII a. Čia vykdavo turgūs, atlaidų metu turgavietė būdavo apstatoma laikinomis medinėmis prekyvietėmis. 1815 m. žydai aikštės pakraštyje pasistatė medinę sinagogą (XX a. vid. nugriauta). Aikštėje vyko ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis, politinis gyvenimas. XIX a. buvo platinama nelegali lietuviška spauda, vėliau vyko vaidinimai, gegužinės. Būta ir politinių mitingų. Štai mokslininkas Pranciškus Baltrus Šivickis prisimena 1905 m. gruodį rinkos aikštėje vykus didžiulį mitingą: „Nieko nelaukęs, Karabinas užlipo ant stalo ir pradėjo pasakoti apie Vilniaus Seimą ir jo nutarimus <…>. Jo stiprus balsas buvo girdimas po visą rinką. Publika labai plojo ir rėkė „ura“. Deja, aikštė mini ir skaudžius istorijos įvykius, 1941 m. joje buvo sukurtas getas (vėliau visi Šiluvos žydai sušaudyti), pokariu čia buvo išmetami nukankinti ir nužudyti pasipriešinimo kovų dalyviai.
Šiluvos Turgaus aikštė, 1930 m. (dešinėje matoma Šiluvos žydų sinagoga). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Keliaujant link Tytuvėnų, prieš posūkį į Šiaulėnų gatvę jus pasitiks paminklinis akmuo bylojantis apie 1944-45 m. metais vykusius įvykius Lietuvoje, kuomet Lietuvos piliečiai buvo kankinami, žudomi ir tremiami. Ne išimtis ir Šiluva. Akmuo stovi greta dviejų pastatų, kuriose veikė represinės struktūros įvairiais būdais kankinusios ir luošinusios Šiluvos ir apylinkių gyventojus. Akmuo atidengtas 1996 m.
Paminklinis akmuo okupacinio pasipriešinimo dalyviams, 2020 m. A. Zmitros nuotr.
Pajudėję iš Šiluvos naujuoju taku, kairėje kelio pusėje, ties posūkiu į Lyduvėnus, išvysite 2020 m. pastatytą dviejų kryžmių kryžių, kitaip dar vadinamą karavyku. Pavadinimas kildinamas nuo Caravaca miestelio Ispanijoje. Buvo tikima, kad vietovę, kur stovi toks kryžius, Dievas saugo nuo didelių nelaimių – maro, epidemijų, kitų užkrečiamų ligų protrūkio ar audrų. Neretai kryžiai turi Šv. Roko skulptūrėlę ir jo vardą. Šv. Rokas apie XIII a. slaugė maru sergančiuosius, todėl jis laikomas ligonių globėju. Kryžių, pasaulyje siaučiant koronaviruso pandemijai, išskobė ir Šiluvai padovanojo skulptorius tautodailininkas Adolfas Teresius.
Kryžius karavykas, 2020 m. L. Urbonienės nuotr.
Kiek toliau, už puskilometrio, kairėje kelio pusėje atsiveria panorama į senąsias Šiluvos žydų kapines. Jos primena mums apie Šiluvoje gyvenusią žydų bendruomenę, kuri miestelyje kūrėsi nuo XVIII a. Jos dėka suaktyvėjo miestelio ekonominis gyvenimas. Iki šių dienų išlikusios kapinės įkurtos XIX a. pradžioje (seniausias įrašas ant antkapio apie palaidojimą rastas iš 1809 m.) miško pakraštyje, prie kelio Šiluva-Tytuvėnai. Šiose kapinėse ilsisi dauguma Šiluvos žydų, taip pat čia laidoti ir iš aplinkinių vietovių: Tytuvėnų, Žaiginio, Lyduvėnų ir kt. 2017 m. senosios Šiluvos žydų kapinės sutvarkytos JAV organizacijos „Rytų Europos žydų kapinių atkūrimo projektai“ iniciatyva, kapinės išvalytos, apjuostos metaline tvora.
Senosios Šiluvos žydų kapinės, 2019 m. VšĮ „Atrask Raseinius“ nuotr.
Nutolus nuo Šiluvos Turgaus aikštės 3 kilometrus atidursite tarsi Roglaičių kaimo kryžkelėje, kurią puošia balta koplytėle. Nors Roglaičiai šiandien yra kelių namų kaimas, tačiau praeityje čia būta dvaro, „rimto“ malūno, vyko kaimo kultūrinis ir ekonominis gyvenimas. Keliautojus pasitinkanti balta koplytėlė mena tarpukario Lietuvos įvykius. 1930 m. Lietuvoje iškilmingai buvo švenčiamos Vytauto Didžiojo mirties 500 metų metinės. Nepriklausomybės kovų dalyvio Jono Bučinsko (g. 1901 m., Roglaičiuose) iniciatyva Roglaičių kaimo Pavasarininkų kuopa tais pačiais metais prie kelio Šiluva-Tytuvėnai pastatė paprastų formų koplytėlę, skirtą atminti šį Lietuvai svarbų įvykį, o kartu įamžinant ir netoliese esančias senąsias Roglaičių kapines, kurios jau anuomet buvo nykstančios. Nuo koplytėlės pažvelgus kiek toliau, apie 250 m nuo kelio, ant kalvelės dešinėje pusėje matyti medinis koplytstulpis (pastatė Tytuvėnų regioninio parko direkcija), žymintis senųjų Roglaičių kaimo kapines. Vietiniai dažnai šią vietą vadina senkapiais arba Milžinkapiais. Sovietiniais metais senosios kaimo kapinės buvo įtrauktos į saugomų objektų sąrašą. Anuomet užfiksuota, kad kapinės buvo kasinėtos, rasta žmonių kaulų.
Koplytėlė, skirta Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinėms. Pastatyta 1930 m. Arno Zmitros nuotr.
Senosios Roglaičių kapinės, 2021 m. Arno Zmitros nuotr.
Nuo koplytėlės dviračių taku paėjus ar pavažiavus dar apie 200 metrų, kitoje kelio pusėje, medžių paunksmėje, vis dar šmėžuoja medinis Roglaičių vandens malūnas. Tai vienas iš nedaugelio vandens malūnų išlikusių iki šiol. Skaičiuojama, kad XX a. pr. Raseinių rajono teritorijoje būta virš 20 vandens malūnų (o kur dar vėjo, garo ir motoro malūnai). Iki mūsų dienų neliko nei vieno veikiančio vandens malūno. Belieka pasidžiaugti, kad turime du išlikusius vandens malūno pastatus: Maslauskiškių vandens malūnas (Betygalos sen.) ir šį – Roglaičių malūną.
Iš archyvuose randamų dokumentų žinoma, jog Roglaičių malūnas įkurtas apie 1834 m., ant Lapišės upelio. 1919 m. malūną iš dvarininkės Savickienės įsigijo Viktoras Adomavičius. Tarpukariu malūne dirbo pats savininkas, darbas dėl vandens svyravimo buvo sezoninis, dirbta pavasarį ir rudenį. Dabar matomas malūnas tvarkytas pagal 1933 m. parengtą projektą. Sovietmečiu malūnas buvo nacionalizuotas, naudotas kolūkio ir apylinkės gyventojų reikmėms. 1991 m. V. Adomavičiaus artimieji atsiėmė nuosavybę.
1933 m. parengto malūno projekto fragmentai. LCVA.
Roglaičių vandens malūnas, 2020 m. A.Zmitros nuotr.
Įveikus 4 šio tako kilometrus baigiasi Roglaičių kaimas ir čia pat, prieš mišką, bei Raseinių ir Kelmės rajonų „rubežių“, keliautojus pasitinka piligrimų globėjas – Šv. Jokūbas. 2014 metais Amerikos lietuvė Rožė Šomkaitė susipažinusi su liaudies meistro, tautodailininko Adolfo Teresiaus darbais, nusprendė skirti lėšų naujo kryžiaus sukūrimui, kurį norėjo pastatyti Kryžių kalne, tačiau po diskusijų buvo nuspręsta sukurti stogastulpį Šv. Jokūbui, piligrimų globėjui, ir pastatyti jį tarp Šiluvos ir Tytuvėnų, nes tai paskutinė piligrimų poilsio stotelė prieš įžengimą į Šiluvos šventovę. 2015 m. gegužės 21 d. pastatytą stogastulpį pašventino kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Stogastulpis Šv. Jokūbui, 2020 m. A. Zmitros nuotr.
Keliaudami toliau pateksite į Kelmės rajono teritoriją, kur už miško Jus pasitiks Vičiai. Juose dar galima pamatyti žymiąsias Vičių skulptūras, kitų dar vadinamas „Velnių muziejumi“. Šį kaimą išgarsino savamokslis dailininkas ir skulptorius Petras Stundžia (1921–1990 m.). Dirbęs su medžiu ir akmeniu, menininkas prieš pusę amžiaus pradėjo kurti žaismingą sodybą, kuri anuomet traukė smalsuolių akį. Kai kurie juokauja, kad tokioje šventoje vietoje, netoli Šiluvos, buvo susibėgę visi Lietuvos velniai, čia buvęs net Velnio malūnas. Deja, bet po P. Stundžios mirties sodyba buvo apleista, dalis skulptūrų pavogta ar sunyko. Galime pasidžiaugti, jog šiandien šią vietą puoselėja Tytuvėnų regioninio parko direkcija, kai kurios skulptūros atstatytos, yra įrengtas informacinis stendas. Keliautojus pasitinka didysis velnias Belzebubas, išdidžiai besižvalgąs nuo galingo akmens.
Prie Velnio malūno, XX a. 9 deš. I. Žagužauskaitės nuotr.
Keliautojus pasitinkantis didysis velnias Belzebubas, 2021 m. A. Zmitros nuotr.
Šiame kelyje galima susipažinti ir su partizaninio karo istorijomis. Apie 200 metrų į pietus nuo P. Stundžios sodybos matyti tipinis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ženklas, žymintis Kęstučio apygardos vado Povilo Morkūno ir štabo nario Stasio Zinkevičiaus kautynių ir žūties vietą. Surengus klastingą susitikimą 1953 m. birželio 19 d. agentai smogikai P. Morkūną ir S. Zinkevičių šioje vietoje nušauti. Kęstučio apygardos vadas P. Morkūnas gimė 1914 m. Zbaro kaime, prie Šiluvos (dab. Raseinių r.). Baigė Raseinių žemės ūkio mokyklą, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, buvo LLA narys. Nacių okupacijos metais dirbo policininku. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje pasitraukė į mišką partizanauti.
P. Morkūno ir S. Zinkevičiaus kautynių ir žūties vieta, 2021 m. A. Zmitros nuotr.
Nuo Vičių laukia apie 2 km gana tiesaus kelio iki Tytuvėnų, pravažiuosite Rutelių kaimą ir pasieksite Tytuvėnų miestą. Tik įvažiavus, dešinėje Šiluvos gatvės pusėje, ant antro namo fasado pastebėsite esančią atminimo lentą, kuri skirta čia gimusiam gydytojui higienistui, profesoriui Emilijui Andriuliui (1928-1991 m.). Keliaujant toliau ir nusileidus pakalnėn prieš akis atsiveria Šv. Jurgio kalnelis. Padavimas byloja, kad čia buvusi lietuvių šventovė – alkas. Po ąžuolu degė amžinoji ugnis, kurią kurstė vaidilutės. Po Lietuvos krikšto, 1581 m. ant šio kalnelio buvo pastatyta Šv. Jurgio bažnytėlė. Užlipę ant kalnelio galite pamatyti išlikusių pamatų ir kažkada buvusių kapinaičių paminklų likučius. Prieš pat Tytuvėnų aikštę, dešinėje pusėje išvysite seną, medinį pastatą, kuriame 1900-1948 m. veikė Tytuvėnų pradžios mokykla. XX a. II p. čia buvo įsikūrusi vykdomojo komiteto kontora, vėliau Tytuvėnų vidurinės mokyklos bendrabutis. Nuo 2013 m. šiame pastate veikia biblioteka. Ant pastato pakabinta atminimo lenta.
Šios kelionės galutiniu tašku siūlau pasirinkti Tytuvėnų miesto centrinę aikštę, kurioje keliautojus pasitinka Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis, Raseinių krašto dainiaus Maironio biustas, vienos žymiausių Žemaitijos moterų – Sofijos Romerienės skulptūra ir Tytuvėnų Dievo Motinos ikonos „Kazanskaja“ cerkvė. Pasirinkę kelionės starto vietą Šiluvos turgaus aikštę ir kelionę baigę Tytuvėnų aikštėje būsite įveikę 8 km.
Tytuvėnai. K. Zavadskio nuotr.
Plačiau susipažinti su Šiluvos apylinkių objektais galite Šiluvos šventovės internetinėje svetainėje www.siluva.lt arba VšĮ „Atrask Raseinius“ internetinėje svetainėje www.atraskraseinius.lt . Su Tytuvėnų apylinkių lankytinais objektais galite susipažinti Tytuvėnų regioninio parko direkcijos internetinėje svetainėje www.trp.lt arba Tytuvėnų piligrimų centro internetiniame puslapyje www.infotytuvenai.lt .
Belieka tik palinkėti dviratininkams ar žygeiviams gerų įspūdžių ir priminti, jog pradėję ar pabaigę kelionę pėsčiomis ar dviračiu, galite gyvai apsilankyti Šiluvos, Tytuvėnų piligrimų centre arba Tytuvėnų regioninio parko direkcijos lankytojų centre. Ten dirbantys specialistai Jums padės geriau pažinti Šiluvos ir Tytuvėnų apylinkes, patars kur geriausia stovyklauti ir ką būtina patirti!
Komentuoti