Pokalbyje Jurgis Matulevičius dalijosi kūrybinio proceso detalėmis – aktorių pasirinkimu, užkadrinio darbo užkulisiais, finansavimo iššūkiais, sudėtingu istorinių šaltinių tyrimu, pastangomis perteikti ne tik faktus, bet ir žmogaus vidinį chaosą, baimę, kaltę. Režisierius pabrėžė, kad „Izaokas“ nėra filmas apie tautas – tai pasakojimas apie žmogų ir tamsiausias jo savybes, kurios nepriklauso nei tautybei, nei politinei santvarkai.
Pokalbis natūraliai peraugo į platesnę diskusiją apie atsakomybę ginti valstybės laisvę nuo šiandieninių valdžios manipuliacijų, melo ir antidemokratinių naratyvų. Žiūrovai ir režisierius svarstė, kaip filmo laikmetis ir jame vaizduojami pasirinkimai atsispindėtų šiandienos karo kontekste Europoje: kaip lengva pasiduoti baimei, kaip pavojinga kolaboruoti su agresoriumi, kaip istorijos pamokos tampa skaudžiai aktualios, kai demokratija ima silpnėti.
Buvo kalbama ir apie būtinybę drąsiai žvelgti į visai tautai skaudžius istorijos epizodus – tik taip galima iš jų išsilaisvinti, siekti šviesos, gėrio ir atleidimo. Nuolankumas, susitaikymas su valdžios melu ar manipuliacijomis yra pavojingas kelias, o kultūra ir menas gali būti tie balsai, kurie primena apie žmogaus orumą ir tiesos svarbą. Įvykę kultūros, žiniasklaidos bendruomenės protestai, kaip ir kino kūrėjų inicijuotas festivalis, rodo, kad Lietuvos žmonės tampa drąsesni, aktyvesni pilietiniame gyvenime.
Kultūra, menas ir laisva žiniasklaida yra demokratijos ir nepriklausomybės pagrindas. Bibliotekoje vykęs susitikimas su Jurgiu Matulevičiumi dar kartą priminė, kad kino salėje gimstantis pokalbis gali tapti svarbia visuomenės savivokos dalimi – padedančia ne tik suprasti praeitį, bet ir atsakingai kurti ateitį.
