„Teisme pripratau, pripratau ir viskas“
„Keturis dešimtmečius nepailsote dirbti vienoje įstaigoje – Raseiniuose įsikūrusiame teisme. Jūsų atsakomybė už atliktą darbą, kruopštumas, plati vertybių skalė yra puikus pavyzdys jauniesiems kolegoms“, – sakė Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė R. Milvydaitė. Pirmininkė prisiminė neseną istoriją, kurią papasakojo per susitikimą: „Pavasarį išsiunčiau laišką darbuotojams dėl skiepijimosi ir gavau labai malonų atsakymą. Man parašė Zenė, kuri dėkojo už galimybę pasiskiepyti. Ji rašė, kad nori kuo greičiau susitikti su savo anūkais.“
Teismo Raseinių rūmų darbuotojai tik geru žodžiu mini savo kolegę Zenę. Ji visada santūri, kukli, darbšti ir atsakinga. „Lengva ir malonu dirbti su tokiu pareigingu, kruopščiu, nuoširdžiu ir šiltu žmogumi. Jeigu trūksta informacijos, ji visada paskambina, išsiaiškina ir puikiai atlieka darbą“, – sako Teismo Archyvo skyriaus vedėja Virginija Ozbinienė.
Į klausimą, kodėl taip ilgai dirbote vienoje vietoje, Z. Volungienė atsakė: „Pripratau, pripratau ir viskas. Juk galėjau eiti kitur, bet nenorėjau. Geras kolektyvas, susigyvenom.“
Nuo mechaninės spausdinimo mašinėlės iki kompiuterio
„Man buvo 24 metai, kai pradėjau dirbti teisme, – pasakoja Z. Volungienė. – Dirbau su mechanine spausdinimo mašinėle. Iš pradžių spausdinti nemokėjau, todėl darbe reikėjo daug mokytis.“ Anot Zenės, teisėjas duodavo rankraščius, o ji turėdavau atspausdinti. Nors tuo laiku Raseiniuose teisme dirbo tik vienas teisėjas, jaunai mašininkei-sekretorei tekdavo ilgai ir kantriai spausdinti. Tuo laiku, 1981 metais, mašininkės spausdindavo ant labai plono popieriaus, per kalkę. Iškart būdavo atspausdinama po keletą egzempliorių, kartais net po dešimt. Kiekvienąkart būdavo skirtingai. Jeigu pritrūkdavo atspausdintų lapų, tekdavo vėl rinkti tekstą. „Klaidų negalėjau daryti, nes nebuvo galimybės jų ištaisyti. Jei suklysdavau, būdavo sugadintas visas lapas, todėl iš naujo spausdindavau“, – šypsosi Zenė.
Vėliau atsirado elektrinės spausdinimo mašinėlės. Z. Volungienė sako, kad tuomet buvo lengviau, greičiau pavykdavo atlikti darbą. Nebereikėjo stipriai spausti klavišų, nebeliko skambaus klavišų garso, buvo geresnis popierius. Na, o prasidėjus kompiuterių erai, teisme nebereikėjo ir mašininkių-sekretorių. Zenė pati pradėjo dirbti kompiuteriu, tik darbo pobūdis keitėsi: registruodavo ir išduodavo bylas, įvairius dokumentus. Beveik visus keturiasdešimt metų dirbo Raštinėje ir tik paskutinius kelerius metus Archyvo skyriuje.
Keitėsi Raseinių teismo pavadinimai, pastatai, bylų ir darbuotojų skaičius
1981 metais rugsėjo 1 dieną Z. Volungienė pradėjo dirbti tuometiniame Raseinių rajono liaudies teisme. Medinis teismo pastatas su dideliu sodu buvo Žemaitės gatvėje. Namas buvo senas, langai sandariai neužsidarydavo, todėl jeigu darbuotojai pamiršdavo raktus, įlipdavo per langą. „Senajame pastate nebuvo jokių patogumų, todėl tualetas ir vanduo buvo lauke, o atšalus tekdavo kūrenti krosnį“, – darbo pradžią prisimena Zenė. Dabar, toje vietoje, kur buvo gatvė ir teismo pastatas, yra pastatyti penkiaaukščiai gyvenamieji namai.
1989 metais Raseiniuose buvo pastatytas naujas teismo pastatas, todėl darbo sąlygos pagerėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, darbe įvyko daug pokyčių: Raseinių rajono liaudies teismas buvo pervardintas į Raseinių rajono apylinkės teismą, padaugėjo darbuotojų. „Kai pradėjau dirbti buvo vienas teisėjas, vėliau – du teisėjai, o dabar jau daug metų dirba keturi teisėjai“, – pasakoja Zenė. Dar viena teismų pertvarka įvyko 2018 metais, kuomet buvo reorganizuoti rajono apylinkių teismai. Nuo 2018 metų sausio 1 d. Z. Volungienė dirba Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose ir yra atsakinga už archyvą.