Tenka konstatuoti, kad aptariamas darbas veikiausiai yra pirmasis išsamus ir nemažos apimties originalus lietuviškas paveldo meta-teorijos veikalas, gal išskyrus to paties autoriaus daktaro disertaciją. Atsižvelgiant į kūrinio specifiškumą, tikslo ir uždavinių globalumą, paties K. Rudoko sumanymo totalumą ir ambicingumą, jo naudojamas šiuo atveju neįprastas tarpdisciplines prieigas (kai kurias nusistovėjusiame moksliniame, juolab, paveldo teorijos diskurse atrodančias net itin egzotiškai, kaip antai įvairios teologijos, metafizikos, matematikos, futūrologijos ir t.t. inspiruotos įžvalgos bei idėjos) jo vertintojas irgi turėtų būti tų sričių specialistas, tačiau, deja, Lietuvoje tokių, gal išskyrus patį dr. K. Rudoką, neturime.
Ką pavyko įžvelgti? Monografijos objektas – autorinis „totalinio paveldo“ konceptas, kuris knygos puslapiuose išsamiai pristatomas, analizuojamas ir pagrindžiamas remiantis tokia pat autorine metodologine prieiga, apie kurios ypatumus jau buvo užsiminta aukščiau. Toks tyrimo sumanymas, žinoma, įžūliai meta iššūkį tradiciniam paveldo suvokimui ir įprastiniam kalbėjimo apie jį būdui, dažnai apsiribojančiam vien praktinėmis arba sociokultūrinėmis šio fenomeno ypatybėmis. Tai tekstą padaro specialiai nepasirengusiam skaitytojui gana hermetišku, nors šiaip jis konstruojamas atviros polemikos su įvairiais meta-teoretikais pagrindu.
Autorius tik prabėgomis skiria dėmesio tradiciškai srities specialistų analizuojamiems – praktiniam ir teoriniam – paveldo diskurso lygmenims, tik tiek ir tik ten, kur tai jam atrodo reikalinga, kad pabrėžtų savo koncepcijos kitoniškumą, įprastinio mąstymo peržengimą. To nepaisant, šie pasažai man asmeniškai pasirodė įdomiausi, kaip labiausiai provokatyvūs ir produktyvūs, leidžiantys iš šalies pažvelgti į per pastaruosius kelis šimtmečius Vakaruose susiformavusios paveldo disciplinos silpnybes, plyšius ir neįveikiamus paradoksus.
Kitas svarbus aspektas – veikale išsamiai ir nuosekliai aptariamas „kultūros erdvėlaikio“, kurią kartais net būtų galima laikyti „totalinio paveldo“ sinonimu, konceptas, kartais susiejant jį su „civilizacija“ tačiau, ne visuomet pagrįstai, vengiant jų istoriškumo dėmens įvedimo ir išsamesnio aptarimo.
Kita vertus, nors monografijoje lietuviška paveldo problematika paliečiama visiškai fragmentiškai, tad gali susidaryti įspūdis, kad tai veikiau kosmopolitinis, nepririštas prie vietos ir laiko dėstymas, tačiau taip nėra. Originalia „totalinio paveldo“ koncepcija Kastytis ne tik prisideda prie lietuviškosios paveldo (meta)teorinės minties plėtotės, bet ir pačioje monografijoje užsimena apie Lietuvos kultūros potencialų indėlį jį toliau vystant,
Veikalas, atvirai tariant, rizikingas. Ne tik dėl savo veikiausiai liksiančios itin siauros intelektualinės paklausos ir skaitytojų auditorijos, ar susiklosčiusiam paveldosaugos diskursui nesyk metančių iššūkį originalių įžvalgų, kurios taip ir gali likti nesuprastos. Visgi, šalia stiprios minties įtampos ir monografijoje nagrinėjamų „aukštųjų materijų“, čia nuolat juntama labai asmeniška pastanga šį konceptą plėtoti ne tik kaip kažin kokį abstraktų ir sudėtingą daugiapakopį mokslą, bet ir kaip pakankamai praktines gaires, leidžiančias išeiti į naują ir kūrybiškai vaisingą paveldo atradimą, ko nuoširdžiai linkiu tiek Kastyčiui, tiek ir mums visiems, vienaip ar kitaip dirbantiems šioje srityje.
Prof. dr. Rasa Čepaitienė
Knygos pristatymas – diskusija, kurioje dalyvaus knygos autorius bei Raseinių rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Armandas Mockus, moderuos prof. dr. Rasa Čepaitienė įvyks birželio 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre.
Komentuoti