Besimokiusių pas Nekrošių nėra daug. Pasidalinti savo patirtimi paprašiau keturis režisierius. Adomas Juška, Kotryna Siaurusaitytė ir Greta Štiormer mokėsi paskutiniame Nekrošiaus režisierių kurse. Studijas jiems teko pabaigti jau be Meistro. Juška šiuo metu aktyviai kuria Valstybiniame jaunimo teatre, Siaurusaitytė dirba Juozo Miltinio dramos teatre režisieriaus asistente ir yra tame teatre pastačiusi keletą spektaklių, o Štiormer įgyvendina kūrybinius projektus įvairiuose teatruose ir viešosiose erdvėse. Anksčiau studijas pas Nekrošių baigęs Paulius Markevičius, vienas įdomiausių jaunosios kartos režisierių ir aktorių, vadovauja „Meno ir mokslo laboratorijai“.
▪▪▪
Adomas Juška turbūt daugeliui atrodo ryškiausias Eimunto Nekrošiaus sekėjas ar įpėdinis, o jų kūrybinius santykius kyla pagunda vadinti Meistro ir pameistrio ryšiu. Tačiau pats Adomas vengia bet kokių etikečių ir tiesmukų įvardijimų. „Kaip dažniausiai būna gyvenime – tiesa slypi kažkur per vidurį. Čia panašiai kaip ir su recenzijomis: gavęs labai gerą recenziją, jaučiuosi nekaip, o kai gaunu blogą, pamanau sau: „Nė velnio!“ Kai esu klausiamas apie mokytojo ir mokinio ryšį, linkstu šį klausimą įžeminti, nes kartais man atrodo, kad tai perdedama“, – sako jaunas režisierius.
Kokį teatro suvokimą Jums įdiegė Nekrošius ir ar bėgant laikui jis pasikeitė?
Abejoju, ar apskritai galima įdiegti kokį nors teatro suvokimą – gal veikiau požiūrį į teatrą kaip į meną ir kaip į specifinę meno rūšį. Negaliu sakyti, kad viską tiesiogiai perėmiau, tačiau bandžiau suprasti, koks buvo jo teatro suvokimas. Pirmiausia jis mus mokė, kad turi būti didžiulė atranka, ką sau galima leisti daryti scenoje, sprendimų atranka, tai reiškia, kad turėjai sukaupti daug sprendimų variantų vienai ar kitai scenai. Manau, šio principo laikymasis lemia dvejopą rezultatą. Siekdamas maksimaliai gero rezultato, visiškai susigadini nervus. Kita vertus, tai leidžia išlikti sąžiningam pačiam prieš save. Nekrošius niekada nekalbėdavo apie įkvėpimą, – jis kalbėdavo apie tai, kad tu turi sąžiningai „atidirbti“ savo dalį. Kitas principas buvo tas, kad pats sunkiausias ir kartu kūrybiškiausias režisieriaus darbas vyksta „prie užrašų knygutės“, o ne per repeticijas. Šį principą iš dalies perėmiau, bet dabar jaučiu, kad keičiuosi. Studijų metais turėdavome taip pasiruošti ir sukurti tokią schemą, kuri veiktų nepriklausomai nuo to, ar aktoriai geri, ar ne, vaidina vienas ar kitas. Pamenu, gal antrame kurse skaičiau, regis, Brooko knygą, kur jis rašė, kad anksčiau labai daug ruošdavęsis repeticijoms, prigalvodavęs daugybę variantų, o dabar ateinąs tik su kokia nors vizija, nuojauta ar kokiais nors kabliukais, bet be išankstinio žinojimo, kaip atrodys scena. Arba Bergmanas. Jis irgi iš anksto nežinodavo, bet turėjo nuojautą ar įsivaizdavimą. O tik įžengęs į aikštelę jau žinodavo, kur statyti kamerą ir ką sakyti aktoriams. Ir aš galvodavau: kaip taip įmanoma? O dabar, po kelerių metų, suprantu, ką jie turėjo omeny, ir pats linkstu į tą pusę. Nesakau, kad nesiruošiu, priešingai – ruošiuosi daug, bet suprantu, kad kai kuriems dalykams tiesiog nepasiruoši ir kai kas išeina geriau, daugiau erdvės palikus aktoriams. Kartą užsirašiau: ar turėtų spektaklis būti gražesnis už režisieriaus knygutę, ar ne? Mano kritika vėlyvajam Nekrošiaus kūrybos periodui ir būtų tokia, kad jo užrašų knygutė, tas idėjų žemėlapis, buvo kur kas gražesnė ir paveikesnė už sceninį veiksmą.
Nekrošius garsėjo savitu požiūriu į aktorius – labiau už profesinius įgūdžius jis vertinęs žmogiškąsias savybes. Ar pritariate tokiam požiūriui?
Man tai labai svarbu. Dar pridėčiau, kad Nekrošiui buvo svarbus ne aktoriaus universalumas, bet individualumas. Ir, žinoma, aktorius kaip žmogus. Su tokiu požiūriu visiškai sutinku.
Ar galėtumėte išskirti kurį nors savo darbą, kur Nekrošiaus įtaka buvo didžiausia?
Pirmajam, „Šveikui“, sukurtam dar studijų metais, Nekrošius padarė didžiausią įtaką. Nors jis nematė nė vienos repeticijos, nė vienos perbėgos, net nė vieno spektaklio. Padėjo tada, kai „Šveikas“ buvo etiudas, studijų užduotis. Tiesą sakant, jis taip ir nespėjo pamatyti nė vieno mano spektaklio. O „Fikcijose“ įtaka labiau skleidžiasi per pačią kūrybos temą. Buvome vos pradėję repetuoti, ir Nekrošius mirė. Tad įtaka netiesioginė. Mąsčiau apie santykį tarp mokymosi ir pirmųjų bandymų kurti pačiam, apie kūrėjo mirtį. „Miego brolyje“ įtaka galbūt mažiausiai juntama, bet, jei bandyčiau žiūrėti kaip kritikas, sakyčiau, kad mane ir Nekrošių sieja autoriaus tema. Kiekviename mano spektaklyje yra autorius, kaip buvo ir daugelyje Nekrošiaus darbų. Nors aš sakyčiau, kad šita tema yra „mano“, niekada netvirtinčiau, kad vieną ar kitą dalyką padariau dėl Nekrošiaus. Pats daugelio dalykų net neatseku. Pasitaiko ir kuriozinių situacijų, kai karštligiškai bandau išsiaiškinti, ar kokio nors sprendimo Nekrošius jau nebuvo panaudojęs. Pavyzdžiui, taip nutiko su metronomu. „Miego brolio“ repeticijos jau buvo gerokai įpusėjusios, kai prisiminiau, kad Nekrošius yra statęs „Mažąsias tragedijas“. Man dingtelėjo, kad ten galėjo būti panaudotas metronomas. Nuvažiavau į LRT, peržiūrėjau įrašą ir pamačiau, kad ten metronomas pasirodo tik titruose. Pamaniau – ačiū Dievui. Kartais net susiginčiju su aktoriais, kai man ima atrodyti, kad kokį nors panašų sprendimą yra panaudojęs Nekrošius, ir noriu jį išmesti.
Ar Nekrošius turėjo savo mokymo metodą?
Tai nebuvo programinis, sisteminis ugdymas. Iš pradžių režisierių kurse buvome devyniese. Visi buvome žali, gal tik išskyrus Antaną Obcarską. Nekrošius niekada nenurodydavo knygų, kurias reikia perskaityti, neaiškindavo teorijų. Kaip pameistriai mokosi sukalti stalus, taip mes mokėmės sukalti etiudus. Visko mokėmės tik per praktiką. Apie teatrą Nekrošius niekada nekalbėdavo bendrai, apskritai – tik apie konkrečią medžiagą ir konkrečius sceninius sprendimus. Nuo pat pirmos studijų dienos.
O ar visada jums buvo aišku, ko iš jūsų norima?
Oi, ne ne! Iš pradžių suprasti neįmanoma. Nieko nesupranti, ką tas žmogus šneka. Bet vis tiek eini ir darai – gal atspėsi. Aš apskritai pradžioje viską dariau aklai, nes atėjau į teatrą, kurio visiškai nepažinau, ir dar pas žmogų, kuris nesupratau, ką kalba.
Neišsigandot?
Turiu tokią savybę – man patinka, kai kas nors nesiseka, kai kas nors ką nors daro geriau už mane. Man tas duoda labai daug azarto, o be to būna nuobodu.
Jei turėtumėte galimybę, ko norėtumėte šiandien paklausti savo Meistro?
Nekrošius mokėdavo keliais žodžiais nusakyti esmę. Kartais tai net erzindavo. Būdavo, tu jam penkias minutes pasakoji apie medžiagą, o jis pradžioje išgirsta tris raktinius žodžius, ir jau matai, kad nebeklauso. Bet menininkui tai yra nepakeičiama savybė. Jis mąstydavo švariai, koncentruotai. Dabar daug kas būtų įdomu – ką jis galvoja apie pandemiją, apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Apie tai įdomiau būtų pasikalbėti nei apie teatrą. Nebent norėčiau, kad pamatytų mano darbus, pakomentuotų, ką aš čia pridaręs.
Paulius Markevičius
Kaip apibūdintumėte, ką reiškia būti Meistro mokiniu? Kokį teatro suvokimą Jums įdiegė Nekrošius ir ar bėgant laikui jis pasikeitė?
Pirmiausia – didelis džiaugsmas kūrybos kelyje susitikti su tokiu žmogumi. Manau, tai daugiausia laimės dalykas, jog apskritai toks susitikimas įvyko. Aukšti reikalavimai sau, kūrybai, kartu kuriantiems menininkams, idėjoms, o šalia to lengvumas, atsipalaidavimas, improvizacija, humoras – štai tokiomis nuotaikomis vyko mūsų susitikimai studijose. Nori ar nenori, tokie kodai buvo įrašyti į kūrybinį kraują ir tarsi užprogramavo tolimesniame kelyje remtis paprastomis humanistinėmis vertybėmis, atsidavimu darbui ir visapusišku domėjimusi pasauliu. Esame pripratę manyti, kad spektaklis ir veiksmas scenoje nėra vien literatūra. Literatūra tampa ištakomis, sąlyga, tema gimti veiksmui scenoje. Teatras susiformavo pirmiausia kaip veiksmo kalba, savotiškas mechanikos menas, su daugybe prasmių, planų, įvaizdžių, sluoksnių. Tad ir šiandien kuriant jau nejučiomis galvojama apie daugiasluoksniškumą, kuris ateina per kūrybiškumą, vertybes, kurios remiasi – nors tai gali nuskambėti primityviai – dekalogu. Visa kita – aplinkybės ir galimybės. Mokydamasis iš meistro, nesvarbu kokio amato, pirmiausia mokaisi kopijuoti, atkartoti, perprasti jo judesius. Kai tai išmoksti, tarsi viską užmiršti. Baigi kartoti, nes tai jau yra tapę natūralia būsena, ir tuomet pradedi kurti pridėdamas savo braižą, savo kalbą.
Griežtas, nekalbus, reiklus – ar sutiktumėte su tokiais Nekrošiaus apibūdinimais?
Viena vertus – taip. Jei žiūrėsime tik iš paviršiaus, prabėgomis, remdamiesi pirmu įspūdžiu. Be šių savybių, manau, neįmanoma pasiekti tiek, kiek buvo pasiekta.
Kaip prisimenate, ar Nekrošius tapatinosi su Mokytojo vaidmeniu?
Dabar atmintyje studijų susitikimai atgyja taip, tarsi mes būtume dirbę su vyresnių kursų studentu, kuris jau turi daug praktikos, tačiau tuo nesimėgauja ir nepanyra į abstrakčią didaktiką, yra labai smalsus, kūrybingas ir atviras dalintis savo patirtimi ir įžvalgomis. Toks jausmas, tarsi mes mokėmės drauge – mes iš jo, jis iš mūsų. Mokytojo vaidmenį galėčiau įžvelgti nebent jo spinduliuojamoje atsakomybėje. O apie kažkokį prisirišimą… Jau pirmoje paskaitoje jis pasakė: „Šiandien esu čia. Nežinau, kiek galėsiu būti. Dirbkim, kol galim.“ Mes pajutome laikinumą, vertinome kiekvieną dieną. Jis nesitapatino, bet tikrai toks tapo. Ne vien profesine prasme, bet ir gyvenimiška.
Ar Nekrošius turėjo savo mokymo metodą? Ar mokė amato, pamatinių profesinių įgūdžių?
Mokymo metodą pavadinčiau „bandymų metodu“. Nors tai sunku sutalpinti į metodišką apibrėžimą, nes kasdien negalėjai numatyti, kokia linkme pasisuks paskaita, ar daugiau užduočių bus skiriama remiantis fizika, pojūčiais, galbūt balsu, atmosfera, individualiu darbu, ar grupinėmis užduotimis. Tai buvo labai platus spektras užduočių, netgi apimančių įvairias meno kryptis. Žinoma, viskas buvo taikoma per praktiką, per veiksmą, per darbą – taip buvo lavinami įgūdžiai.
Kotryna Siaurusaitytė
Kaip apibūdintumėte, ką reiškia būti Meistro mokiniu? Kokį teatro suvokimą Jums įdiegė Nekrošius ir ar bėgant laikui jis pasikeitė?
Pirma, kiekvienas kūrėjas turi atrasti savo balsą. Tai svarbiausias dalykas, kurį išmokau. Antra, niekas niekada nežino, kaip turi būti ar kaip reikia – teatre nėra taisyklių.
Griežtas, nekalbus, reiklus – ar sutiktumėte su tokiais Nekrošiaus apibūdinimais?
Dirbdamas griežtas ir reiklus jis buvo sau pačiam, tad natūralu, kad reikalavo to ir iš kitų.
Kaip prisimenate, ar Nekrošius tapatinosi su Mokytojo vaidmeniu?
Nepasakyčiau. Yra dalykų, kurių negalima išmokyti. Jis buvo kūrėjas, o tie žmonės, kurie dirbo kartu, dalyvavo jo repeticijose, matė jo spektaklius, stebėjo, sėmėsi įkvėpimo ir minčių, patys mokėsi.
Ar Nekrošius turėjo savo mokymo metodą? Ar mokė amato, pamatinių profesinių įgūdžių?
Pradėjome nuo labai trumpų darbelių scenoje pagal įvairias temas, citatas; jie dažnai būdavo su mažai teksto. Tada jau perėjome prie kūrinių: apsakymų, poemų, romanų, pjesių, kuriuos dažniausiai patys pasirinkdavome; miniatiūros scenoje po truputį virto ilgesniais etiudais ir galų gale spektakliais. Jeigu ir turėjo mokymo metodą, aš to nelabai supratau. Viskas augo palaipsniui ir labai natūraliai. Pagrindinis uždavinys studijose – ,,treniruoti fantaziją“ ir skatinti meninį mąstymą.
Kokias profesines ir asmenines Nekrošiaus pamokas labiausiai vertinate? Ar buvo kas nors, ko iš pradžių galbūt nesupratote, o suvokėte tik laikui bėgant?
Pirmiausia turi eiti mintis. Ir gyvenime, ir teatro scenoje. Jei neturi, ką pasakyti, geriau patylėk, jei neturi idėjos, nepradėk repeticijų.
Greta Štiormer
Kaip apibūdintumėte, ką reiškia būti Meistro mokiniu? Kokį teatro suvokimą Jums įdiegė Nekrošius ir ar bėgant laikui jis pasikeitė?
Svarbiausia – idėjos autentiškumas scenoje.
Griežtas, nekalbus, reiklus – ar sutiktumėte su tokiais Nekrošiaus apibūdinimais?
Tiek, kiek reikalavo iš savęs, reikalavo ir iš kitų. Nei daugiau, nei mažiau.
Kaip prisimenate, ar Nekrošius tapatinosi su Mokytojo vaidmeniu?
Manau, kad procesas vyko natūraliai. Dalyvaujantys Nekrošiaus kūrybos pasaulyje individualiai mokėsi iš režisieriaus, kiekvienas pasiėmė tai, kas jam pačiam vidine prasme yra svarbiausia. Kartais galbūt tai neįvardinama konkrečiais žodžiais.
Ar Nekrošius turėjo savo mokymo metodą? Ar mokė amato, pamatinių profesinių įgūdžių?
Režisūros studijas galiu įvardinti kaip vaizduotės treniravimo mokyklą. Visa kita vyko palaipsniui, pradėjome nuo mažų sceninių etiudų be žodžių, vėliau apimtys didėjo, atsirado įvairi literatūra, ilgesnė sceninės minties tąsa. Mokėmės iš įvairios medžiagos, gal iš pradžių ir ne viską supratome. Bet viskas ateina savu laiku. Mintys apie savitas idėjas, atranką savo darbams ir mintims toliau lydi kūrybiniame procese.
Kokias profesines ir asmenines Nekrošiaus pamokas labiausiai vertinate? Ar buvo kas nors, ko iš pradžių galbūt nesupratote, o suvokėte tik laikui bėgant?
Svarbiausia – stipri idėja ir nuolatinė savo paties minčių atranka.
Tekstas yra 2020 m. Šiluvos teatro bienalės „Kelias“ simpoziumo teatro dabarčiai ir ateičiai aptarti „Pėdos tavo buvo matomos“ dalis. Jo sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Komentuoti