Festivalį jau antrus metus iš eilės pradėjo naujosios vokalinės muzikos kolektyvas „Melos“. Švč. Trejybės cerkvėje nuskambėjo amerikiečių kompozitoriaus Morton Feldman kompozicija „Three voices“ („Trys balsai“). Beveik valandos trukmės vokalinis kūrinys pakerėjo savo unikaliu minimalistiniu skambesiu. Trys trapios merginos cerkvės erdvėje sukūrė didžiulį paslaptingą balsų pasaulį, ir valandos kelionė šio pasaulio labirintais virto nepakartojamu muzikiniu nuotykiu.
Atvira jaunimo erdvė festivalio metu virto tikra koncertų sale su prabangia scena, apšvietimu ir net tribūnomis klausytojams. Tuo pačiu tai tapo kamerine ir jaukia erdve subtilaus meno vertintojams, susirinkusiems į vakaro pasirodymus. Deja, šioje vietoje negalime pavartoti termino „gausiai susirinkusiems“, bet tokia jau yra šiuolaikinio, kitokio meno lemtis.
Kaip minėjome, šiais metais festivalio programą praturtino keletas šiuolaikinio šokio pasirodymų. Penktadienio vakarą savo naujausią darbą „Katinėlių tylėjimas“ pristatė Paulius Prievelis. Šokėjo teigimu, tie „katinėliai“ – tai besiblaškančios mintys, kartais švelniai besiglaustančios mūsų galvoje, bet dažniau dreskiančios sąmonę savo aštriais nageliais. Dinamiškas Pauliaus šokis – nuo meditacijos ir susikaupimo iki kūną purtančių vidinių išgyvenimų atskleidė tą minčių chaosą, kurį, gal būt, kiekvienas išgyvename akimirką prieš nugrimzdami į miego užmarštį.
Sapnai ir vizijos, supančios mus šiame beprotiškame pasaulyje, kuriame gyvename keliose realybės versijose tuo pat metu, atsispindėjo Vilmos Pitrinaitės performanse „Tai ne tavo sapnas“. Šokio maištininke įvardijama atlikėja savo gaivališka energija tiesiog provokavo auditoriją visais būdais – kalba, judesiu, repavimu ji kėlė klausimus, į kuriuos nėra racionalaus atsakymo – visos mus supančios realybės nėra tikros, surasti savąjį „aš“, įmanoma tik skausmingai atmetant jas viena po kitos, tarsi nereikalingus kiautus.
Egzistencines problemas bandė užaštrinti ir muzikos, vaizdo performansas „This order goes wrong“. Nerimo būsenų studija šį kartą pateikiama kaip muzikos, garsų ir vaizdo sintezė, kintanti ir pulsuojanti nenuspėjamu ritmu. Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė kartais „ištirpstanti“ vaizdų kaleidoskope, arba iškylanti virš jo, kaip vieniša ir ryžtinga asmenybė. Kartais užgožiantis ir nerimą keliantis vaizdų chaosas likdavo už nugaros, lyg betikslė ir nugalėta stichija. Nerimas yra tik mūsų sielos ekrane kažkieno sukurtos projekcijos, operatorius gali jas pakeisti arba visai išjungti…
Perskaičius šios recenzijos pradžią, gali susidaryti įspūdis, kad šiuolaikinės muzikos ir viso šiuolaikinio meno tikslas – drumsti žmogaus ramybę, provokuoti jį ir bandyti ištraukti iš saugios „komforto zonos“, kurioje jis palaimingai leidžia savo dienas… Na, dėl tų santykinai ramių mūsų monotoniškos kasdienybės dienų ir metų galima būtų suabejoti. Gal būt kaip tik šiuolaikinis menas atskleidžia mūsų seniai pamirštą dieviškąją prigimtį, kuri niekaip nesiderina su dabartinio pasaulio taisyklėmis ir madomis.
Nepaisant šio žanro muzikos išskirtinumo, kartais reikalaujančio iš klausytojo mobilizuoti visą savo intelekto potenciją, festivalio koncertuose skambėjo ir kiek kitokia muzika, be didesnių pastangų įtraukianti klausytoją į žavų šiuolaikinės muzikos skambesį. Tokie koncertai vyko antrąją festivalio dieną Raseinių Švč. Trejybės cerkvėje. „Sonum brass“ duetas ir perkusininkas Andrius Rekašius pristatė kompozitoriaus Lino Balčiūno premjerą „Sakalo keliauninko sapnas“. Gamtos garsai, įrašyti nuostabiame slėnyje Anglijoje, kūrinyje persipynė su tūbos, trombono ir marimbos skambesiu. Gamtos harmonijos įkvėpta Lino Balčiūno kompozicija puikiai tiko šventumo paliestoje cerkvės erdvėje.
Kitame pasirodyme perkusininkų ansamblis, gimęs Druskininkų meno rezidencijoje (vad. Arnas Mikalkėnas), atskleidė subtilias mušamųjų instrumentų savybes – nuo tylaus šiugždėjimo iki ritmingo gausmo. Perkusija yra pilnavertis muzikinės šeimos narys – tuo galėjo įsitikinti kiekvienas šio koncerto klausytojas.
Pagaliau vakaro kulminacija – ansamblis „Synaesthesis“ su graikų kompozitoriaus, kuris šiuo metu gyvena JAV, Panayiotis Kokoras programa. Kompozitorius yra naujos srovės muzikoje, holofonijos, pradininkas pasaulyje. Savo kompozicijose jis naudoja tembrą kaip pagrindinį elementą, o kiekvienas garsas (phonos) prisideda prie visumos (holos) kūrimo. Koncerte dalyvavvo ir pats kompozitorius, įdomiai papasakojęs apie savo kūrybą.
Trečiąją šiuolaikinės muzikos maratono Raseiniuose diena užbaigė du improvizacinės muzikos koncertai ir dar viena premjera. Džiazo programoje pasirodė Agnės Pasaravičienės kvartetas ir emocingieji grupės JUZT atlikėjai, sukėlę tikrą muzikos šėlsmą salėje. Du gana skirtingi tačiau įdomūs pasirodymai, iliustruojantys neaprėpiamas improvizacinės muzikos galimybes – nuo lyriškų muzikinių baladžių iki klubinio šėlsmo.
Paskutinė festivalio premjera – kompozitoriaus Arno Mikalkėno kūrinys „Dies Irae“, kuri atliko styginių kvartetas „Mettis“, Rasa Dzimidaitė (sopranas) ir šokėja Vilma Pitrinaitė. „Dies Irae“ yra viena iš šv. mišių dalių, kurią savo kūriniuose interpretavo daugelis skirtingų laikmečių kompozitorių. Kaip skamba šiuolaikinė šios dalies interpretacija, galėjome išgirsti paskutiniame festivalio „Unseen notes“ koncerte.
IV-asis šiuolaikinės muzikos festivalis Raseiniuose pateikė tikrai labai plačią ir įvairią šiuolaikinės muzikos panoramą. Kaip mes ją priimame – tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Ar Raseiniai taps vienu iš šiuolaikinės muzikos pristatymo centru Lietuvoje? Tai gal būt parodys penktasis festivalis „Unseen Notes“. Negirdėtų garsų ir nematytų užrašų studijos tęsiasi.
Arūnas Kazlauskas
Raseinių rajono kultūros centro projektų vadovas
