Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad vis dar daugybė vaikų patiria bendraamžių, suaugusiųjų, o kartais net ir artimiausių žmonių patyčias, o pastarieji neretai nesupranta, kad jų elgesys žeidžia ir skaudina kitą. Dažnai patyčios lieka neatpažintos, o jas patiriantys vaikai nesulaukia paramos ir dėmesio. Su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Zita Aleksandravičiene kalbame apie tai, kaip patyčios prisitaikė prie šiandieninio gyvenimo būdo, apie patyčių požymius ir pagalbą vaikui, patiriančiam kitų žeminantį elgesį.
- Jau trylika metų kovo mėnesį aktualizuojama patyčių problema. Ar visuomenė tampa sąmoningesnė, keičiasi vaikų elgesys?
- Netolerancija patyčioms ir kitokiam žeminančiam elgesiui auga, tačiau ne tiek, kad apie šią problemą nekalbėtume. Mokyklose vyksta įvairūs užsiėmimai, diskusijos, kūrybiniai konkursai, renginiai. Su vaikais apie šią problemą kalbame ir patyčias jie atpažįsta lengviau nei suaugusieji. Deja, pastarieji dažnai nepasveria, kada jų humoras tampa nebejuokingas ir nesupranta, kada jis virsta patyčiomis. Kai juokaujama, linksma būna abiem ar visiems, o tyčiojantis linksma tik vienam – kitas jaučiasi įskaudintas, – čia esminis skirtumas. Patyčios yra sąmoningai kitą skaudinantis, iš anksto suplanuotas ir pasikartoti linkęs elgesys. Nulinė tolerancija patyčioms – ypatingai svarbi, o jas pastebėjus, būtina kreiptis pagalbos, imtis visų priemonių, kad jos liautųsi.
- Ar patyčios keičiasi, įgauna naujų formų?
- Dėl pandemijos, šiais metais vaikų mokslai, žaidimai, pažinimai, bendravimas persikėlė į elektroninę erdvę. Kartu su vaikų žingeidumu, čia persikėlė ir patyčios. Elektroninės patyčios vyksta internete ar kitokioje virtualioje erdvėje, kuomet tyčiojamasi elektroniniais laiškais, žinutėmis, pokalbių svetainėse, socialiniuose tinkluose, taip pat naudojant mobiliuosius telefonus. Tai nemalonios, žeidžiančios žinutės, vieši įžeidinėjimai, asmeninės informacijos viešinimas ir pan. Kaip ir kitų patyčių atveju, elektronines patyčias patiriantys vaikai išgyvena, patiria stresą, tačiau suaugusiems elektroninės patyčios dar nėra taip lengvai atpažįstamos.
- Kokios būna patyčios?
- Patyčios būna fizinės, žodinės, elektroninės. Tiesioginės patyčios – kai tyčiojamasi atvira fizine, žodine forma, naudojami įvairūs gestai – atpažįstamos lengviausiai. Pavyzdžiui, vaikas stumdomas, pravardžiuojamas, laužomi ar mėtomi jo daiktai. Dažnu atveju, šaipomasi iš vaiko dėl išvaizdos, negalios, tautybės, siuntinėjamos jam žeminančios, grasinančio turinio žinutės. Taip pat patyčios gali būti netiesioginės, kai tyčiojamasi nenaudojant tiesioginės agresijos. Tai gali būti ignoravimas, nebendravimas, melagingų apkalbų skleidimas, kitų vaikų kurstymas prieš numatytą asmenį. Kaip ir minėjau, pastaruoju metu vis dažniau girdime ir kalbame apie elektronines patyčias.
Svarbu atskirti ir suprasti, kad konfliktas tarp vaikų, mokinių nebūtinai yra patyčios. Jeigu ginčas įvyko vieną kartą, o jame dalyvaujančių pusių jėgos yra panašios, dėl konflikto abi pusės jaučiasi negerai, tačiau nusileisti nė vienas nenori, tai yra konfliktas, bet ne patyčios. Patyčiomis vadiname tą elgesį, kuris vyksta sistemingai tam tikrą laiką ir turi tikslą įskaudinti bei pažeminti kitą.
- Pakalbėkime plačiau apie elektronines patyčias. Kokie jų pavojai?
- Technologijos vaikus verčia smalsauti, tyrinėti, o elektroninė erdvė jiems labai įdomi, tačiau nepakankamai pažįstama, todėl kartais atrodo nereali. Virtualiame pasaulyje vaikai jaučiasi drąsesni ir neatpažinti, būtent šitie jausmai įtakoja ir jų elgesį, kartais, deja, ne patį geriausią. Agresyvus ir tyčinis elgesys virtualioje erdvėje, kuriuo siekiama pažeminti, įskaudinti, išgąsdinti kitą vadinamas elektroninėmis patyčiomis.
Dažna elektroninių patyčių forma – viešas įžeidinėjimas, šmeižtas ir net apsimetimo kitu asmenimi atvejai. Užgaulios žinutės, paviešinta asmeninė informacija, filmuoti ar fotografuoti vaizdai, kuriais vaikas nenori dalintis su kitais, vieši įžeidinėjimai – tai elektroninių patyčių požymiai. Su vaikais būtina kalbėti apie pavojus ir atsakomybę veikiant internete. Jie privalo suprasti, kad ir internete bendrauti reikia saugiai, pagarbiai, be kito žmogaus sutikimo negalima platinti jo atvaizdo ar kitos orumą žeminančios vaizdinės medžiagos. Vaikai turi žinoti, kad netinkamas elgesys ir patyčios virtualioje erdvėje gali užtraukti ir užtraukia atsakomybę, yra ne mažiau kitą žeminantis elgesys nei kitų formų patyčios.
Didžiausias darbas, kalbant apie elektronines patyčias, tenka tėvams, kurie vaikus turi mokyti pagarbaus elgesio kitam visur ir visuomet. Deja, dar daugelis tėvų net nežino ką veikia, kur lankosi ir su kuo bendrauja jų vaikai panirę į technologijas.
Svarbiausia, ugdyti jauno žmogaus pagarbą sau ir kitam, kas reiškia, kad ir savo privatų gyvenimą jis turi mokėti saugoti ir branginti. Elektroninėms patyčioms pradėti užtenka neapgalvoto pasisakymo, žeidžiančio laiško, netinkamos ar juokingos nuotraukos. Tokia informacija išplinta žaibiškai ir gali sukelti daug neigiamų emocijų, piktų komentarų, skaudžiai atsiliepti tolesniam vaiko gyvenimui. Didžiausias elektroninių patyčių pavojus tas, kad net ir uždarius kompiuterį problemos nedingsta – komentarai, paviešintos žinutės, vaizdai ir įžeidinėjimai plinta toliau ir suvaldyti tokią informaciją ypatingai sunku.
- Kaip atpažinti, kad vaikas patiria patyčias?
Atpažinti, kad vaikas patiria patyčias nėra lengva, nes paprastai jie nelinkę apie tai pasakoti, atvirauti. Pakitęs elgesys, prasta nuotaika, bandymai išvengti mokyklos, pakitęs socialinio gyvenimo modelis: sunkiai suranda draugų arba atsiriboja nuo senųjų, pyktis ir greitas susierzinimas išduoda tai, kad jūsų vaikas gali patirti patyčias. Dažnai tokie vaikai ir patys tampa tais, kurie tyčiojasi, nes pyktis ir nepasitenkinimas perauga į agresiją. Atkreipkite dėmesį, ar pasinaudojęs kompiuteriu vaikas pasidaro irzlus, liūdnas ar vengia kalbėti ką veikia, su kuo bendrauja elektroninėje erdvėje, nustoja naudotis kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu – tai gali būti signalu, kad vaikas patiria elektronines patyčias. Patyčios žemina žmogaus savivertę, gali sukelti depresiją ar net pastūmėti į savižudybę.
- Kaip galime padėti patyčias patiriančiam vaikui?
- Svarbiausia, su vaiku kalbėtis ir jį išklausyti. Tai pati didžiausia ir sudėtingiausia užduotis tėvams. Jeigu tarpusavio ryšys stiprus, vaikas pasipasakos. Leiskite išsikalbėti ir jokiu būdu nepulkite smerkti, vertinti, komentuoti ir neparodykite, kad esate išsigandęs ar pasimetęs. Vaikas, o ypač paauglys, dėl to, kad kažkam pasakoja savo bėdas gali jaustis skundiku, todėl kalbėdami būtinai pabrėžkite, kad jis nesiskundžia, o informuoja ir ieško sprendimo būdų.
Jeigu vaikas tyli ir nesikalba, pasiūlykite jam pasikalbėti su tuo žmogumi, kuriuo jis pasitiki, galite tokiam pokalbiui ir pastūmėti. Paklauskite apie tai jo draugų ar mokytojų.
Patikinkite, kad vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į jus ir paaiškinkite, kad su patyčiomis susiduria ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės, o spendimo būdų visuomet yra.
Pedagogai, mokyklos administracija yra pasiruošę padėti spręsti patyčių problemą. Galima parašyti laišką skriaudikui ir jo tėvam, tačiau neužmirškite, kad tėvai visuomet bus linkę ginti savo vaiką, todėl svarbu nesivelti į diskusijas. Jeigu patyčios nesiliauja galima kreiptis pagalbos į teisėsaugą, interneto paslaugų teikėją, padėti visada pasiruošę „Vaikų linijos“ darbuotojai.
Kalbėkite su vaiku ir mokykite nelikti vienatvėje su savo išgyvenimais ir jausmais.
Kiekvienas gali prisidėti, kad patyčių būtų mažiau.
Jeigu vaikas patiria patyčias kreipkitės:
„Pagalbos vaikams linija“ – http://www.pagalbavaikams.lt/lt.php/pagrindinis.html
vaikulinija.lt – vieta, kur tėvai gali rasti naudingos informacijos apie vaikams kylančius sunkumus, o vaikai – kreiptis reikalingos emocinės paramos.
svarusinternetas.lt – interneto „karštoji linija“, kurioje galima pranešti apie internete aptiktą netinkamą ar kitą žmogų žeidžiantį turinį.
Komentuoti