Nežinau, ar Šiluva kada nors taps ir menininkų piligrimystės kryptimi, tačiau kultūros ir meno istorijoje tai jau nepaneigiama kategorija, žyminti vieno kūrėjo likimą ir juo išreikštą prieš tai / po to dermę. Dar 1999 m. Zagrebe anglų kalba leidžiamame žurnale „Frakcija“ rašiau, kad Nekrošiaus kelias iš mažo miestelio į didžiąsias pasaulio scenas primena tą literatūros herojaus tipą, kuris iškeliauja iš savo namų žemės pakraštyje į platųjį pasaulį, įdėmiai jį stebi ir naują patirtį derina su tuo, ką pasiėmė iš praeities. Kol sugrįžta ten, iš kur išėjo. Pasikeitęs ir savimi keičiantis vietą, į kurią sugrįžo. Todėl man dera žodžių „Šiluva“ ir „teatro bienalė“ junginys, išryškinantis ne tik dviejų pasaulių sankirtą, bet ir Nekrošiaus teatro įvaizdžių kilmę iš autentiškų praeities ir modernybės artefaktų. Kaip dera, tarkim, į vientisą spektaklio tekstą įdėtos Otelo sunkios medinės geldos ir antikvarinė italų meistrų Dezdemonos kelioninė lovelė su pastoralinėmis scenomis, išpaišytomis galvūgaliuose. Ar dabar jau teatro legendos statusą įgijęs, o tuomet dar neperskaitytą Nekrošiaus teatro kodą atskleidęs studentiškas etiudas pagal Marguerite Duras romaną „Hirosima, mano meile“, kuris nustebino grubios pjūklu pjaunamo rąsto materijos ir iš „Pink Floyd“ įrašo sklindančio tokio tada nepasiekiamo vakarietiškumo oksimoroniška ekspresija.
Svarbu tai, kad pats Nekrošius su „Meno forto“ komanda pradėjo rengti savo spektaklių rodymus Šiluvoje. 2017 m. Jono Pauliaus II aikštėje suvaidintas spektaklis „Jobo knyga“. Žinant, koks buvo Nekrošius, akivaizdu, kad sprendimas priimtas ne šiaip sau, o nuodugniai apgalvojus ir įvertinus visus už ir prieš. Ne veltui kitais metais „Meno forto“ komanda vėl sugrįžo į Šiluvą su spektakliu „Inferno / Paradiso“. Tik 2019 m. vasarą čia jau skambėjo „Tylos monologai“ – apleisties jausmo persmelktų aktorių, vaidinusių Nekrošiaus spektakliuose, ir „Meno forto“ komandos pagarba mirusiam režisieriui. Būtent Šiluvoje, o ne kur kitur, norėjo surengti monologų vakarą režisieriaus bendražygis Audrius Jankauskas, mačiusiųjų teigimu, ne tik įspūdingai apšvietęs Jono Pauliaus II aikštę, bet ir, manau, tikrai žinojęs šios vietos reikšmę pačiam Nekrošiui, jos aurą ir tikrumą, anot Walterio Benjamino. Ir jei kalbėtume apie meistro pėdsakais einantį teatrą, tai vienas iš takų ir vestų į Šiluvos teatro bienalę, jos tęstinumą ir turinio kokybę.
Kitas takas, žinoma, veda į „Meno fortą“. Į Nekrošiaus teatro namus, šiandien prižiūrimus jo artimiausios kūrybinės komandos, saugančios vietos patirtį, esatį, jos ypatingumo suvoktį.
Per porą metų nuveikta nemažai: išsaugotas fortas kaip teatrui priklausanti teritorija, tęstos Nekrošiaus sukurtų spektaklių gastrolės, pasauliui parodyta paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“, bendradarbiaujant su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi atidaryta paroda „Kvadratas“, kartu su Valstybiniu jaunimo teatru surengtas tarptautinės reikšmės renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“. Tai dideli ir visuomenėje matomi darbai. Mažiau apšviesta liko meno fortiečių visokeriopa pagalba keletui jaunų žmonių, be kurso vadovo baigiamaisiais studijų metais likusių Nekrošiaus studentų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) režisūros bakalaurų. Visi jie parodė savo diplominius spektaklius ir visi turi teisę vadintis Nekrošiaus mokiniais, ir kas, jei ne mokiniai, yra tarp tų, kurie galėtų eiti meistro pėdsakais?
Būtent „Meno forte“ prasidėjo Nekrošiaus pedagoginis darbas, čia jis ir baigėsi. Iš pradžių, 2002 m. vasarą, „Meno forto“ salėje bene į dešimt dienų trukusiais dirbtuves susirinko jauni ir ištroškę. Šį Nekrošiaus studijinio darbo procesą, kaip visada giliai jį suprasdamas, užfiksavo Audronis Liuga išsamioje studijoje „Pasisemti iš šulinio“ („7 meno dienos“, 2002 09 06 – 2002 10 11). Dirbtuvėse tarp dalyvių buvo du, kurie įsijungė į naujus Nekrošiaus spektaklius, neturėdami jokių vaidybos meno diplomų, ar, vaizdžiai tariant, nesėdėję akademijų auditorijose. Jie iš karto buvo įtraukti į būsimo spektaklio „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ repeticijas ir taip pradėjo pažinti aktorystę, nelyginant pameistriai amatininko dirbtuvėse. Todėl pirmieji Nekrošiaus mokiniai yra Diana Gancevskaitė, šiandien užsiimanti vertimais ir rašymu, ir Vaidas Vilius, kuris tiesiog prigijo Nekrošiaus teatre kaip įskiepyta šaka ir augo kartu visus šešiolika metų iki vaidmenų paskutiniuose spektakliuose „Bado meistras“ ir „Cinkas (Zn)“.
Beje, būtent spektaklyje „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ Nekrošius pradėjo stipriai akcentuoti aktorių kaip jaunų atlikėjų grupę, aštrindamas fizinio teatro ir kolektyvinio veiksmo sudėtingumą. Žvelgiant retrospektyviai matyti, kad režisierius, išėjęs iš Jaunimo teatro, visada ieškojo naujų vardų ir kvietė jaunus aktorius į savo spektaklius. Taip spektaklyje „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (1994) sužibėjo dvi ryškios, prieš porą metų studijas baigusios Jono Vaitkaus mokinės Dalia Michelevičiūtė ir Rimantė Valiukaitė, o „Trijose seseryse“ (1995) debiutavo tuo metu dar tik studentės Aldona Bendoriūtė, Viktorija Kuodytė, Aušra Pukelytė. Būtent jos visam laikui liko su Nekrošiaus teatru artimai susietos aktorės. Toks tapo ir Salvijus Trepulis, išskirtas iš jaunų aktorių grupės ir išvestas į protagonistus spektaklyje „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“. Nekrošiaus teatre debiutavo ir nuolat stebinanti Elžbieta Latėnaitė („Faustas“, 2006). Taigi, Nekrošius rasdavo jaunus aktorius, juos pamatydavo ir ilgai nejautė poreikio rinkti kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nors akademijos durys jam buvo atvertos visada. Numanau, kad stabdė ir stiprus atsakomybės jausmas, ir savaip skeptiškas požiūris į suinstitucintą teatro pedagogiką. Pirmą kartą aktorių kursą LMTA Nekrošius surinko tik 2008 m., šio kurso studentai tapo neatsiejamais spektaklių „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“ (2012) personažais. O 2014 m. surinkto režisierių kurso baigiamųjų darbų Nekrošius jau nebepamatė, tačiau kad ir kaip susiklostytų Marijaus Česnulevičiaus, Adomo Juškos, Ievos Kaniušaitės, Mildos Mičiulytės, Kotrynos Siaurusaitytės, Gretos Štiormer gyvenimai, juose jau yra svarbūs dalykai ir laikas, išgyventas kartu su režisieriumi.
Nekrošiaus asmenybės ir jo teatro pėdsakų įspaudų savyje rastų nemažai skirtingų kartų aktorių, vaidinusių jo spektakliuose ar buvusių jo studentais akademijoje, tačiau ar visi jie gali ir (svarbiausia!) turi eiti meistro pėdsakais? Ir ką tai reiškia eiti kieno nors pėdsakais? Kaip tada įspausi savus? Retoriniai klausimai, tačiau sutikau juos svarstyti, iš anksto manydama, kad pėdsakais eiti reikia tik tam tikrais savo gyvenimo etapais, o sekti didelio menininko pavyzdžiu reikia dar ir kaip mokėti, kad netaptum paviršutiniška unikalios būties reprodukcija.
Lenkų teatro tyrinėtojas, Krokuvos universiteto profesorius Dariuszas Kosińskis, rašydamas apie paskutinį Nekrošiaus spektaklį Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuves“, pastatytą Varšuvos Teatr Narodowy, iškėlė įdomų klausimą, kodėl lenkų teatro kūrėjai savo metu, kai šios valstybės teatro bendruomenė amžių sandūroje atrado, anot ten įsitvirtinusios formuluotės, „lietuvišką genijų“, nepasuko Nekrošiaus keliu. Nepaisant didelės sėkmės ir pripažinimo, kokį patyrė Nekrošiaus teatras Lenkijoje, lenkų režisieriai nepasekė unikaliais jo režisūrinės kalbos kūrimo būdais („Rozłegle pole“, Tygodnik Powszechny, Nr. 44, 2018). Kosińskis siūlo prielaidą, kuriai būčiau linkusi pritarti ar net norėčiau ją perkelti į mūsų teatro ir Nekrošiaus ateities santykių teritoriją. Jo manymu, Nekrošiaus teatras – sunkios simbolikos, hieratinis ir hieroglifiškas – liko ateiviu iš tariamai žinomo, bet vis labiau tolstančio krašto. Štai kodėl iš karto tapo idealu, kuris egzistuoja, kurį galima nurodyti, tačiau įprastinėje kasdienybėje jo nėra. Ar ne tai ir suponuoja idealo poveikio stiprumą?
Nekrošiaus teatras jau mūsų kontekstuose atliko ir atliks tą pačią kažko stipraus, nepakartojamo, egzistuojančio tik Nekrošiaus planetoje, kad ir kur ji dabar būtų, vaidmenį. Nes ir mums jis buvo ateivis iš tik jam būdingos teatro estetikos, jo paties sumeistrauto teatro krašto, šiandien vis labiau tolstančio. Man patiktų toks požiūris į šio menininko unikalumą. Kaip į Atlantidą.
Nekrošius pabrėždavo menininko tikslą kaip įsivaizduojamai paprastą veiksmą „kalbėti savo balsu“. Tai kartojo ir savo mokiniams. Režisūroje išskirčiau Paulių Markevičių, darantį tai, kas savo raiška yra labai toli nuo Nekrošiaus teatrinės estetikos, tačiau kalbantį savo balsu laisvai ir drąsiai. Retsykiais klaidžiai formuluodamas režisūrinius sprendimus, Markevičius su grupe bendraminčių kuria savo tikslais iš kitų jaunų grupių išsiskiriančią Meno ir mokslo laboratoriją, derinančią viena nuo kitos nutolusias teritorijas. Dar studijuodamas vaidybą Nekrošiaus kurse jis išbandė save režisūros srityje – sukūrė diplominį spektaklį (kartu su dėstytoja Silva Krivickiene) pagal teatro apyvartoje jau beveik užmirštą Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke, už durų“. Šis diplominis spektaklis buvo rodomas apleistoje ir šaltoje karo slėptuvėje, užsilikusioje Markučiuose, pro kurią į namus pravažiuodavo Nekrošius. Vėlesniuose Markevičiaus darbuose išliko orientacija į vadinamuosius „nenugrotus“ tekstus ar teatrinių alternatyvų paieškas.
Ir, žinoma, Adomas Juška yra būtent tas jaunas režisierius, kurio pavardę prisimeni pačią pirmą, kai galvoji apie Nekrošiaus teatro pėdsakus šių dienų teatre. Sukauptas požiūris į profesiją, į klasikinę literatūrą orientuotas skonis kaip atsiribojimas – tarsi iš Nekrošiaus verčių atsinešti dalykai. Simboliška, kad Juška debiutavo ir toliau kuria būtent Jaunimo teatre, remiamas teatro vadovo Liugos, buvusio arti Nekrošiaus. Debiutiniame spektaklyje „Šveikas“ dar galėjai justi hibridišką mokytojo ir mokinio teatro kalbų maišatį, neperkurtą Nekrošiaus įtakos aidą, o vėlesniuose darbuose „Fikcijos“, „Miego brolis“ tas aidas išliko kaip nepanaikinamas patirties įspaudas, tačiau vis stipriau girdisi paties Juškos balsas ar iš paveldėtų dalykų kaip teatro raidžių dėliojami savi žodžiai. Juškos spektakliuose atpažįsti naratyvo kūrimą veiksmu, daikto ženkliškumą ir virsmą į kažką daugiau, meditatyvumą ir net požiūrį į meno paskirtį kaip siekį kilstelėti vos vos aukščiau žemės, kasdienybės, tikrovės. Neatsitiktinai būsimas naujas Juškos spektaklis – Servanteso romano „Don Kichotas“ interpretacija, kuriama kartu su kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva, scenografu Mariumi Nekrošiumi.
Ir štai čia norėčiau stabtelėti. Marius Nekrošius. Tikiuosi, nebus pasakyta per stipriai, bet Marius Nekrošius, ko gero, ir yra vienintelis tikras Eimunto Nekrošiaus mokinys, nuo „Makbeto“ premjeros 1999 m. iki „Tuoktuvių“ spektaklis po spektaklio, kad ir kurioje šalyje jie statyti, buvęs kartu su režisieriumi kaip jo spektaklių scenografas. Tėvo ir sūnaus bendra kūryba kadaise sulaukė kritiško ar net ironiško požiūrio, tačiau joje esti tas tikras Eimunto Nekrošiaus pasaulio tvarkos modelis – tėvo ir sūnaus buvimas kartu, darbas kartu, gyvenimiškos patirties ir amato paslapčių perdavimas.
Nekrošiaus teatro pėdsakai veda ir į jo kartos žiūrovų patirtį bei suformuotą teatro skonį. Ir ne tik į kartos, bet ir į skirtingo amžiaus žiūrovų, paveiktų šio režisieriaus teatro pasaulėvaizdžio ir meninės raiškos. Daugelio mūsų patirtyje esantys Nekrošiaus teatro įspaudai veikia naujus įspūdžius, vertinimus, prasmių kūrybą. Konceptualaus autorinio teatro paradigma ir vizualios sceninės naracijos dinamika stiprius kūrėjus inspiruoja dialogui su Nekrošiaus palikimu. Amžių sandūroje režisūrinio teatro fenomeną skatino ir dialogo tarp scenos meistrų diskursas, kurio vertę vėl priminė ir išryškino Oskaras Koršunovas. Nekrošiui skirtoje tarptautinėje konferencijoje kitos kartos režisierius pripažino jam padarytą didžiulę įtaką: „Nuo pirmojo „Ten būti čia“ iki dabar esu dialoge su Nekrošiumi, o tiksliau – su savo pirmais įspūdžiais ir teatro suvokimu, kurie atėjo per Nekrošiaus spektaklius“ (https://www.bernardinai.lt/2019-12-04-o-korsunovas-nekrosiaus-teatra-suvokiau-kaip-dvasini-apsivalyma). Kad ir kaip, kur eitų šiuolaikinis teatras, kad ir kokie nauji vardai, strategijos vestų jį tolyn į ateitį, Eimunto Nekrošiaus vardas yra vienas svarbiausių kodų, pagal kuriuos pasaulyje atpažįstama Lietuvos teatro tapatybė.
Tekstas yra 2020 m. Šiluvos teatro bienalės „Kelias“ simpoziumo teatro dabarčiai ir ateičiai aptarti „Pėdos tavo buvo matomos“ dalis. Jo sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
