Periferijoje ji ilgą laiką dažnai būdavo suvokiama kaip kai kurių kultūrinių reiškinių trumpalaikis importavimas į tam tikrą vietovę – gastrolės, parodos ir pan., – o tame regione veikiančios kultūros įstaigos rūpindavosi daugių daugiausia svečių priėmimu, bet paprastai išlaikydavo įstatymų (kultūros centrui, muziejui, bibliotekai) priskirtas funkcijas, kurias interpretuodavo pagal turimus gebėjimus. Vis dėlto pastaruoju metu vis labiau ryškėja realus prioritetas kultūrai, aktyviai kalbama apie tai, jog ji nėra tik „meniškų“ asmenybių poreikių realizavimas arba laisvalaikio užimtumo išraiška. Šį kartą pamėginkime panagrinėti vienos konkrečios vietos – Raseinių rajono – ir kultūros jame reiškinį.
Pirmiausia, dera įvardyti techninius bei struktūrinius vienetus. Rajone gan standartiškai veikia trys kultūros įstaigos – Raseinių krašto istorijos muziejus, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka ir Raseinių rajono kultūros centras, – kurios visos turi savo padalinių. Raseinių krašto istorijos muziejui priklauso Simono Stanevičiaus sodyba-muziejus, Betygalos muziejus bei Pasandravio istorinis draustinis (poeto Maironio tėviškė); Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka turi 23 filialus, informaciją apie juos galima rasti oficialiame bibliotekos tinklalapyje[1]; Raseinių rajono kultūros centras veikia net 27 vietovėse, nuosavose patalpose arba bendradarbiaujant su vietos bendruomenių namais[2]. Kiekybinė informacija rodo, jog kultūros įstaigų rajone aprėptis yra didelė, o kadangi panaši situacija susiklosčiusi daugelyje rajonų, nenuostabu, jog profesionalams (-ėms) skirtos programos „Kurk Lietuvai“ kartu su LR kultūros ir vidaus reikalų ministerijomis atliktas projektas „Kultūros paslaugų prieinamumas regionuose: erdvinė kultūros paslaugų tinklo analizė“ pateikė apibendrintus tyrimo Lietuvoje rezultatus, kuriuose teigiama, jog: „99,6 procentai Lietuvos gyventojų pasiekia visas būtino poreikio paslaugas“ bei „būtino poreikio paslaugos yra prieinamos beveik visiems Lietuvos gyventojams, ir yra net arčiau žmogaus negu nustatytas 30 minučių pasiekimo standartas.“[3] Taigi, vertinant skirtingų padalinių bei filialų skaičių, tiek Raseinių, tiek kituose Lietuvos rajonuose kultūros paslaugų prieinamumas techniškai itin geras. Kitaip tariant, kone kiekvienas norintis savo kieme gali turėti kultūros dalelę arba prisidėti prie kultūrinės veiklos. Tačiau tai tėra skaitinė išraiška, dažnai parodanti finansinių resursų naudojimą infrastruktūros išlaikymui, o ne kultūrinių veiklų spektro plėtrą.
Raseinių rajone įsikūrusios tipinio profilio kultūros įstaigos, jų veikla reglamentuota įstatymais, vidiniais ir išoriniais dokumentais, kurių išsami analizė šiuo atveju nebus pateikiama. Tačiau neabejotina, jog kultūrinė veikla priklauso tiek nuo šalies politikos, tiek nuo vietinių valdymo aparato resursų, prioritetų, strategijos etc.
Žvelgiant į minėtų įstaigų tinklą, ko gero paprasčiausia būtų įvardyti Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos veiklą, kadangi viena iš pamatinių bibliotekos funkcijų yra literatūros sklaida. Gana plačia aprėptimi išsidėstę padaliniai didina literatūros išteklių prieinamumą periferijoje. Pastebėtina, jog ši įstaiga atliepia LR bibliotekų įstatyme pateiktą apibrėžimą, kuriame nurodoma, jog bibliotekos veikla – „dokumentų kaupimas, tvarkymas, sisteminimas, saugojimas, skaitmeninimas, panauda ir viešinimas, bibliografavimas, kultūrinių ir edukacinių programų organizavimas ir kultūros plėtra, galimybės naudotis viešaisiais informacijos šaltiniais, nepaisant informacijos pateikimo būdo, formos ir laikmenos, neatsižvelgiant į autorių ar užfiksuotų žinių politinę ar ideologinę orientaciją, užtikrinimas; fizinių ir juridinių asmenų lygių teisių naudotis teisės aktų nustatyta tvarka teikiamomis nemokamomis visuomenės švietimui, sociokultūrinei edukacijai, moksliniams tyrimams bei asmenybės ugdymui reikalingomis paslaugomis ir informacija užtikrinimas“.[4] Raseiniuose nemažai dėmesio skiriama kultūrinių bei edukacinių programų įgyvendinimui, tačiau jų aprėptis itin konkreti, pavyzdžiui, literatūrinės parodos, informacinės valandėlės vaikams, edukaciniai užsiėmimai, susitikimai su autoriais. Visgi šiuo atveju dera paminėti, jog edukacija ir panašios kultūrinės veiklos kažin ar turėtų būti bibliotekos įstaigų tinklo prioritetai per se. Juk kintančios visuomenės ir jos poreikių rezultatas – popierinių knygų naudojimo, skaitomumo mažėjimas. Skaitomumo rodikliams didinti Lietuvos kultūros ministerija patvirtino „Skaitymo skatinimo 2019-2024 m. programą“, kurioje teigiama: „Per 2014-2017 m. laikotarpį išaugo šalies gyventojų, leidžiančių laisvalaikį internete, dalis. Knygų skaitymui iš visų laisvalaikio veiklų (televizijos žiūrėjimas, radijo klausymas, naudojimasis internetu) jie skiria mažiausiai laiko – net 43 proc. suaugusiųjų per savaitę neskiria laiko skaitymui (tuo tarpu televizijos nežiūri tik 5 proc.)“, todėl tarp plačiai aprašytų priemonių yra ir veiklų, kurios formuotų teigiamą požiūrį į skaitymo vertę bei kultūrą, organizavimas[5]. Nenuostabu, kad biblioteka, pagal darbuotojų gebėjimus, vykdo vienokias ar kitokias edukacines veiklas, kurios turėtų pritraukti skaitytojus, tačiau ar ji viena pajėgi įveikti tokį esmiškai visuomenės struktūrą apimantį reiškinį kaip skaitymo mažėjimas – atviras klausimas. Šiuo atveju nekalbama apie kompetencijų trūkumą, veikiau apie situacijos mastą, dėl kurio reikėtų ieškoti kompleksinio sprendimo būdo, aprėpiančio ne tik bibliotekos funkcijas.
Raseinių krašto istorijos muziejus kartu su savo padaliniais bene pavyzdingiausiai rūpinasi istorijos reprezentacija bei saugojimu. Pastebėtina, jog, palyginus su kitomis rajono kultūros įstaigomis, nedaug – 12 darbuotojų (drauge su vadovu) – turinti organizacija įgyvendina tarptautinius ir nacionalinius projektus, daug dėmesio skiria aplinkos pritaikymui, siekiant krašto istoriją patraukliai pateikti atvykstantiems svečiams bei vietos gyventojams. Pagrindinis muziejaus padalinys įkurtas buvusiuose arešto namuose, kurie šiuo metu yra renovuoti ir pritaikyti lankytojams, sukurtos praplėstos realybės (angl. augmented reality) parodos, jose atskleidžiama kalėjimo, partizanų istorija. Natūralu, jog daug dėmesio skiriama rajono praeičiai, tačiau ji pateikiama vadovaujantis ekspozicijų architektūros principais, pasakojant konceptualiai, ne tik demonstruojant pavienius artefaktus. Intertekstinio istorijos pristatymo tikslingumas šiandienos lankytojui atsiskleidžia Pasandravio istoriniame draustinyje (poeto Maironio tėviškėje), kuriame 2020 m. muziejus įgyvendino projektą „Pasandravio istorinio draustinio pritaikymas kultūrinėms ir edukacinėms reikmėms“. Meninėje instaliacijoje „Pasandravio dvaras“ atkurtas tikslus gimtųjų Maironio namų pastato kontūras. Bernotų kaime įkurdinta Sauliaus Valiaus meninė instaliacija „Maironio tėvų namai“ ne tik padeda istorijai suskambėti naujai dabartiniame kontekste, bet ir sukuria erdvę sinergijai su kitomis meno šakomis – šokiu, daile, muzika etc. Šiame projekte istorija ne rekonstruojama (tokiais atvejais dažnai atsiduriama tarp kičo ir pastišo), o interpretuojama iš nūdienos žmogaus pozicijos. Santykio tarp praeities ir dabarties atskleidimas bei žvilgsnio nukreipimas į ateitį neabejotinai ženklina vieną sėkmingiausių muziejaus projektų.
Pastebėtina, kad praktiškai visų įstaigų silpnoji pusė yra komunikacija bei kultūros vadyba. Komunikacija su potencialiais lankytojais pakankamai lokali, nors kartais viena ar kita žinutė pasirodo ir nacionalinėje spaudoje. Nieko keisto, jog didžioji dalis veiklų orientuotos į vietos gyventojus ir jų kultūrinių poreikių tenkinimą bei formavimą, tačiau neabejotinai esama kultūrinių reiškinių, kuriems derėtų pasiekti platesnę auditoriją – didesnė jos aprėptis leistų savikritiškai įvertinti vykdomas veiklas, taip pat padėtų įveikti „vidinį policininką“, kuris periferijoje dažnai sukuria nepagrįstus nevisavertiškumo kompleksus. Tačiau tai – tikslingų ateities kultūros politikos sprendimų klausimas, kuomet veiklos būtų orientuotos ne tik į savipakankamumą vidinėse rajono sferose, bet ir į pasitikėjimo savimi kūrimą, o tai neatsiejama nuo aukštų darbuotojų kompetencijų bei nuolatinio jų tobulinimo.
Kompleksiškiausias ir istoriniame kontekste daugiausiai neigiamos įtakos patyręs kultūrinis reiškinys yra kultūros centrai. Tai dirbtiniu būdu suformuotos, dažnai dideliais resursais (infrastruktūros ir darbuotojų skaičiaus atžvilgiu) disponuojančios kultūros įstaigos, kurios iš esmės buvo skirtos formuoti politiniam požiūriui, veikti kaip minkštosios propagandos, o ne kultūros skleidėjos. Kaip pastebi Ohajo universiteto istorijos doc. dr. Glebas Tsipursky´is, kultūra, ypač jos įtaka jaunimui, gali būti sėkmingai naudojama kaip minkštosios propagandos aparatas. Todėl stalinistiniu laikotarpiu daug dėmesio skirta cenzūruoto ir propagandai tinkamo kultūrinio lauko, turėjusio prisidėti prie Sovietų Sąjungos klestėjimo, kūrimui.[6]
Natūralu, jog po beveik pusę amžiaus trukusios okupacijos kultūros centrų fenomenas ne tik įsitvirtino, bet ir užaugo veikiamas tam tikros sistemos įsitikinimų. Net ir po kelių dešimtmečių, vis dar neįgyvendintas realus nacionalinės kultūros politikos kultūros centrų restruktūrizacijos planas palieka kultūros įstaigas savaeigiam veikimui, kurio klausimas dažnai priskiriamas vietos politikai. Nacionaliniu mastu daugiausia dėmesio tenka infrastruktūros renovacijai arba Dainų švenčių reiškiniui.
Raseinių rajono kultūros centrą, kaip ir daugelį panašių įstaigų, pirmiausia alina sudėtinga infrastruktūra, kurios išlaikymo sąnaudos dažnai yra neadekvačios veiklos kaštams. Abejotina, ar išties tikslinga išlaikyti sovietmečiu sukurtą sistemą, kuomet kultūros salės buvo daugelyje gyvenviečių. Infrastruktūros klausimas svarbus ir dėl to, kad išlaikymo resursai dažnai atliepia bendruomenės veiklų poreikį, tačiau ne kultūros renginių ar kultūros prieinamumą. Kultūros prieinamumas, šiuo atveju, dažnai suprantamas kaip skirtingų meno, dažniausiai – dainavimo ir šokio, kolektyvų egzistavimas gyvenvietėse. Vertėtų kelti diskusiją, ar nebūtų logiška tokių sambūrių išlaikymą priskirti bendruomenės namų, o ne kultūros centro veiklai? Bet, vėlgi, dera pripažinti, jog tai turėtų būti nacionalinės politikos klausimas, nes dabartiniame LR kultūros centrų įstatyme šio įstaigos tipo apibūdinimas tinkamesnis savamokslio reiškinio palaikymui nei kultūrinio fenomeno kūrimui: „Kultūros centras – įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas ir šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintas juridinis asmuo, kuris savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą.“[7] Visgi tam, kad būtų tenkinami bendruomenės kultūriniai poreikiai, pirmiausia juos reikia sukurti, o šitai palikta savieigai. Dera paminėti, jog iš daugelio mėgėjų ir savamokslių kolektyvų Raseinių rajone edukacijos bei kultūros animacijos (pažinimo ir integracijos per kultūrines veiklas) lygmenyje mėgėjų meną tikslingiausiai veikia mišrus choras „Šatrija“ bei mėgėjų teatro trupė „Braižas“. Tai kolektyvai, orientuoti į aukštosios kultūros pažinimą bei pritaikymą per asmenines patirtis, drąsiai mezgantys dialogą su profesionaliosios kultūros atstovais: pavyzdžiui, „Šatrija“ bendradarbiavo su Šeiko šokio teatru, kartu sukuriant performansą šiuolaikinės muzikos festivaliui.
Profesionaliosios kultūros Raseinių rajone vis gausėja, o patalpų klausimas (pagrindinis vietos kultūros centro pastatas jau daugelį metų rekonstruojamas, tačiau darbai nebaigiami ir apylinkėje nėra salės, kurioje galėtų vykti didelės apimties pasirodymai) paskatino ieškoti kūrybinių sprendimų: kultūros centras bendradarbiauja su Raseiniuose esančiu turgumi, kurio naujos prieš keletą metų atvertos erdvės architektūriškai pritaikytos renginiams. Kalbant apie netradicinių erdvių „įdarbinimą“, vienas pirmųjų reikšmingų žingsnių buvo maestro Eimunto Nekrošiaus ir teatro „Meno fortas“ projektas, kuomet Šiluvos šventovėje kiekvieną liepą rodyti E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai. Tai ne tik praplėtė kultūrinių veiklų spektrą, bet ir leido kultūros darbuotojams kelti savo kompetencijas, praktiškai pažįstant profesionaliosios kultūros vadybos lauką.
Nuo tada Šiluva yra vienas iš Raseinių rajono kultūros židinių. Miestelyje kultūros centras bei asociacija „Idėjų upė“ organizuoja meno bienales (2019; 2021), kuriose bendradarbiaujama su profesionaliais šalies ir užsienio kūrėjais, mokomasi kuratorystės principų, vietai pritaikant temą bei kūrėjus. Tame pačiame miestelyje įvykusioje tarptautinėje teatro bienalėje (2020) daug dėmesio skirta įvietintam menui, krašto pažinimui, dialogui su profesionalia scenos meno kultūra. Raseinių rajone jau ketverius metus iš eilės skambėjo ir šiuolaikinės muzikos festivalis, kuris galėtų tapti vienu iš kraštą reprezentuojančių renginių. Itin sėkmingas prieš kelerius metus įvykęs bendradarbiavimas tarp kultūros centro organizatorių, Šeiko šokio teatro bei kūrėjo Mindaugo Bačkaus.
Performatyvusis menas – taip pat viena iš intensyviai vystomų veiklų. Pavyzdžiui, režisieriaus Gildo Aleksos ir asociacijos „Teatronas“ bendradarbiavimo su kultūros centru rezultatas – 2021 m. Raseiniai tapo viena iš tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ stotelių. Tikėtina, jog bičiulystė tęsis, tačiau tam reikia stiprinti kultūros vadybą rajone. Atsižvelgiant į kultūros centro darbuotojų gausą, nemenka galimybė, kad investicija į jų kompetencijas – būtina ir potencialiai labiausiai atsiperkanti.
Nauja iniciatyva, Raseinių rajono savivaldybės 2021-2030 m. strateginiame plėtros plane įvardyta kaip penktoji svarbiausia investicinių projektų sąraše, yra meno rezidencijos įkūrimas Žaiginio miestelyje, Šiluvos seniūnijoje[8]. Rezidenciją planuojama įkurti renovuotoje ir netrukus uždarytoje Žaiginio Pranciškaus Širvickio pagrindinėje mokykloje. Šis žingsnis būtų sveikintinas pavyzdys, kaip kompleksiškai kultūrinėmis priemonėmis galima spręsti socialines bei ekonomines problemas, kylančias dėl gyvenviečių ir kaimų tuštėjimo. O štai 2020 m. Šiluvos teatro bienalės metu pamėginta kultūriškai įveiklinti mokyklos prieigų erdves, jose pristatant vietinių fotografų Andriejaus Radčenko ir Ryto Germanavičiaus darbų parodą „Žmogiškoji prigimtis“; greta esančiose patalpose Šeiko šokio teatras instaliavo bei kelias dienas rodė kūrinį „Kontaktas“. 2021-aisiais, po pandeminio stingulio, bendradarbiaujant su Prienų kultūros centru įgyvendintas projektas „PROmetėjas“ – Žaiginio mokykloje įvyko šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės kūrybinė rezidencija. Norisi tikėtis, jog svarbi ir potencialiai sėkminga iniciatyva neliks tik dokumentuose ir intensyviai spręs restruktūrizavimo klausimą, o iki 2030 m. meno rezidencija Žaiginyje Lietuvoje bus žinoma ne ką mažiau nei Nidos meno kolonija.
Apibendrinant, dera pastebėti, jog iniciatyvos ir kultūrinės veiklos, jų originalumas, profesionalumas dažnai priklauso nuo asmenybių bei vietinės kultūros strategijos. Todėl neabejotina, kad investicija į darbuotojų kompetencijas būtų viena sėkmingiausių kultūriniu ir ekonominiu aspektais. Tačiau dar reikia dirbti rajone įtvirtinant suvokimą, kad kultūra ne tik naudoja finansinius resursus, bet ir kuria didelę pridėtinę vertę tiek vietos ekonomikai, tiek įvaizdžiui, be to, pritraukia investicijas. Tikėtina, jog tikslingas resursų paskirstymas bei sinergija tarp vietinių ir iš visos Lietuvos atvykstančių profesionaliosios kultūros atstovų sukurs prielaidas kultūrinio lauko tobulėjimui. Sveikintina ir tai, kad Raseinių rajone vis intensyviau veikia meninės mecenatystės principas: privačiomis iniciatyvomis įgyvendinti įvairūs projektai, pavyzdžiui, 2021 m. Daugoduose, Redos ir Rosvaldo Kunickų sodyboje pastatyta bei turguje parodyta opera „Don Žuanas“ (aštuoni profesionalūs solistai, dirigentas Martynas Stakionis, režisierė – Karina Novikova, pianistas – Gustas Raudonius) – 2020-aisiais užsimezgusio bendradarbiavimo su K. Novikova, kuomet tame pačiame turguje pristatytas kūrinys „Mocartas leidžiasi ant žemės“, tąsa. Vis dėlto kultūrinio status quo palaikymo pagal bendruomenės poreikius maža, būtinas ir jų formavimas bei tobulinimas, įmanomi tik susitelkus į aukštos kvalifikacijos darbuotojus bei strateginį vietos kultūros planavimą.
Tikslinga būtų inicijuoti kultūros darbuotojų vadybos ir kitų įgūdžių tobulinimą, orientuotis į infrastruktūros restruktūrizaciją, strategiškai permąstyti jungtinių bendruomenių ir kultūros įstaigų veiklų galimybes. Kultūros politikos klausimas turėtų būti suvokiamas profesionaliame kontekste; neabejotina, jog tikslingas kultūros animacijos principų taikymas padėtų ne drastiškai, tačiau kryptingai, įtraukiant bendruomenę kurti aukštos pridėtinės kultūrinės vertės pripildytą kasdienybę.
SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ
