2019-11-13, trečiadienis, 04:43.     Šiandien Raseiniuose saulė teka 08:00, leidžiasi 16:30, dienos ilgumas 8:29.

Lietuvos ir Vengrijos patriotas dr. Vytautas Grinius amžinojo poilsio atgulė gimtinėje

2014-01-13, paskelbė www.mano Raseiniai.lt
Lietuvos ir Vengrijos patriotas dr. Vytautas Grinius amžinojo poilsio atgulė gimtinėje

 „Sunkiais permainų metais buvau liudininkas ir tarpininkas, kaip Vengrijos patriotai rengė solidarumo mitingus Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims paremti.  Tuomet man vengrai sakė: „Sužinok, ko reikia Lietuvai, mes padėsime“.  Ir jų parengta humanitarinė siunta  (antibiotikai, insulinas, vienkartiniai švirkštai ir maisto produktai),  kurią atlydėjau į Vilnių, suteikė mums jėgų bei pasitikėjimo.  Ir tai buvo ne vienintelė akcija.  Tais, mūsų tautai sunkiais, laikais vengrai mums paaukojo  200 tūkst. forintų. Tačiau ar įmanoma pinigais išreikšti tai, kad jie po Sausio 13-osios kruvinų įvykių padėjo trims nukentėjusiems prie televizijos bokšto išgelbėti nuo amputacijos galūnes? Tai padarė auksines rankas ir didelę patirtį turintis Budapešto traumatologijos instituto chirurgas  Laszlo Kalaszas.

 


   Dar trys Televizijos bokšto gynėjai dėl sužeidimų ir kontuzijos mėnesį gydėsi geriausioje sanatorijoje prie Balatono ežero. Prisiminkime ir Vengrijos diplomatinę paramą, kai stojome į  NATO  ir  Europos Sąjungą. Neužmirškime istorinių paralelių, mūsų abi tautas lydinčių nuo viduramžių, nuo Stepono Batoro, kuris labiausiai nusipelnė  Lietuvai gindamas jos sienas nuo priešų iš Rytų, kuris ėmėsi teisinės reformos ir įkūrė Vilniaus universitetą“. Taip daugiau negu prieš trejetą metų, prie 2006-aisiais metais, minint Vengrijos revoliucijos 50-ties metų sukaktį, Vilniuje, Bazilijonų gatvėje, šalia Aušros Vartų, atidengtos atminimo lentos su užrašu: „Garbė tiems, kurie parodė vienybę siekti Lietuvos ir Vengrijos nepriklausomybės“ vykusiame vengrų tautos 1956-ųjų metų sukilimo prieš sovietinę priespaudą minėjime, kalbėjo Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos įkūrėjas ir tuometis pirmininkas, Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas dr. Vytautas Grinius. Šis visuomenininkas, kilęs iš Raseinių rajono, 2013-ųjų gruodį sugrįžo  gimtojon žemėn ir atgulė amžino poilsio šeimos kape Raseinių kapinėse.

 


   Vytautas Grinius gimė 1940-aisiais metais, mokėsi Raseinių gimnazijoje (dabar – Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla, - red.), 1963 metais baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą bei įgijo biologo specialybę, 1974-aisiais apgynė žemės ūkio kandidatinę disertaciją, o 1977-aisiais, jau gyvenant Vengrijoje, disertacija nostrifikuota, jos autoriui suteiktas agrarinių mokslų daktaro vardas. Studijų metais Vytautas Grinius įstojo į universiteto Akademinį chorą, vėliau septynerius metus iki išvykimo gyventi į Vengriją dainavo vyrų chore „Varpas“. 1969-aisiais metais Varšuvoje vykusiame saviveiklos chorų susitikime Vytautas Grinius susipažino su būsima žmona vengre, vardu Eva, ir 1973-iųjų žiemą persikėlė gyventi į Vengriją, kur praleido 20 metų. Su žmona susilaukė dukters Ievos bei sūnaus Adomo.

 


   „Kai Trakų Vokės žemdirbystės instituto kolegos mane išlydinėjo į Vengriją (į žentus), atsisveikinimo vakarienės metu aš su liūdesio gaida garsiai išsakiau mane kankinančią mintį: ar būsiu ten naudingas Lietuvai? Instituto direktorius akademikas J.Lazauskas mane nuramino: „Nenusimink, Vytautai, mes tau dar įkyrėsime su prašymais, bus progos tau pasireikšti, būsi mūsų atstovas vengrų žemėje“. Su kaupu išsipildė instituto vadovo pranašystės. Mano gyvenimas svetur buvo prasmingas ir reikalingas Lietuvai. Ypač virsmo metais palaikėme ryšius su Sąjūdžiu, 1989 metais birželio pradžioje surengėme lietuvių kultūros dienas Vespremo mieste, sulaukėme viso autobuso svečių iš Lietuvos su poetu Marcelijumi Martinaičiu priešakyje. Savo turistinę kelionę į Vengriją Kauno „Volungė“ suplanavo taip, kad galėjo dalyvauti miesto iškilmėse įamžinant 1956-ųjų miesto revoliucinio štabo vadovui A.Brusniai skirtos atminimo lentos atidengime. Kai užgiedojo „sibiriečių“ tremtinių liūdną dainą, daug kas ašaras nubraukė, nereikėjo vertimo, jų širdis pasiekė, ką lietuviai norėjo pasakyti ta proga“ – 2006-aisiais metais duodamas interviu leidiniui „XXI amžius“ prisiminimais dalinosi šviesaus atminimo dr. V.Grinius.

 

 

   Dr. Vytautas Grinius stengėsi, tarpininkavo, kad po 1990-ųjų kovo 11-osios Vengrijos Respublika pripažintų atkurtos Lietuvos valstybės suverenitetą, o po tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių būtų įkurtas Lietuvių reabilitacinis fondas Vengrijoje, buvo vedamos derybos su aukščiausiomis Vengrijos valstybinėmis institucijomis dėl Lietuvos atstovybės atidarymo Budapešte, parengti iš Lietuvos atsiųsti aktai diplomatinių santykių su Vengrijos Respublika atkūrimui pasirašyti 1991 m. rugsėjo 2 d. Šio asmens pilietiškumas ir ištikimybė gimtajam kraštui išreikšta sinchronizuojant vengrų režisierių pastatytą pilnametražį dokumentinį filmą apie Lietuvos tremtinius „Mirusiųjų laisvė“, rengiant Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio neoficialius vizitus į Budapeštą ir gausybė kitų darbų, susitikimų bei pokalbių, kurie paliko gilius pėdsakus žmonių širdyse. Šviesaus atminimo dr. Vytauto Griniaus dėka Vengrijoje yra daug lietuvių medžio skulptorių koplytstulpių, skirtų vengrų laisvės kovoms atminti.

 

 

   Dr. Vytautas Grinius apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Vengrijos Respublikos Nuopelnų ordino viduriniuoju kryžiumi už kultūrinių ir diplomatinių ryšių tarp Vengrijos ir Lietuvos šalių puoselėjimą – Vengrijos vyriausybės aukščiausiu apdovanojimu, skiriamu privačiam asmeniui bei už nuopelnus Vengrijai antrą kartą apdovanotas Vengrijos valstybės apdovanojimu, kurį 2012-aisiais įteikė Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Zoltanas Pecze. Atsiimdamas apdovanojimą, dr. V.Grinius kalbėjo: „Mes pastaraisiais metais patiriame sudėtingų reiškinių bei įvykių savo valstybių gyvenime, tad nepraleiskime nė vienos dienos negalvodami apie tas „paraleles“, kurios mus lydėjo istoriniais laikais, o svarbiausia – padėjo mums įveikti politines bei ekonomines kliūtis po Nepriklausomybės atkūrimo, suteikė dvasinės stiprybės kuriant ateitį. Baigdamas lenkiuosi abiem savo Tėvynėms, dėkodamas už viską, ką patyriau ir įprasminau savo gyvenime, džiaugdamasis ir didžiuodamasis, kad esu abiejų Valstybių pilietis.“

 

 

Parengta pagal www.xxiamzius.lt informaciją

Nuotraukos Prano Laurinavičiaus

 

 

 

 
 
 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai


Redakcija:
+370 654 40945
e.p. info@manoraseiniai.lt


Daugirdo 8, LT-60149 Raseiniai


mob. (8 616) 14 144