2017-11-24, penktadienis, 00:31.     Šiandien Raseiniuose saulė teka 08:22, leidžiasi 16:13, dienos ilgumas 7:51.

Aš nenoriu iš čia išvažiuoti

2017-07-03, paskelbė www.mano Raseiniai.lt
Aš nenoriu iš čia išvažiuoti

Ten vasara trunka du mėnesius, o žiema – dešimt. Ten poliarinių dienų metu niekada nesutemsta, o naktimis gyventojus stebina šiaurės pašvaistės. Ten – mieste už poliarinio rato, prie Jenisėjaus upės – Igarkoje gyvena Viktorija Braškytė, visą gyvenimą dirbanti buhaltere, tačiau turinti svajonę aplankyti savo tėvo gimtas vietas Raseinių rajone.

 


1948 m. gegužę iš Jagučionių kaimo, esančio dabartinėje Betygalos seniūnijoje, buvo ištremta Braškių šeima – mama Valerija su trimis vaikais Vytautu, Algirdu ir Birute. Tėvas liko Lietuvoje. Tą gegužės mėnesį visus trėmė į Igarką, kuri yra vienas iš šiauriausių trėmimų taškų. Visa šeima tuo metu išgyveno sunkią tremtinių dalią ir buvo paleisti 1957 m. rugpjūtį. Algirdas, vienas iš Braškių šeimos tremtinių Igarkoje susituokė su rusaite (ji dar gyva!) ir jų šeimoje gimė Viktorija Braškytė. Tėvas Viktoriją lietuviškai daug nemokė, tik skaičiuoti ir vieną kitą žodį. Pasak Viktorijos, bijojo kad lietuvių kalbos mokymas pakenks šeimai. Viktorija buvo tėvo dukra, labai gerai su juo sutarė ir jį mylėjo. Tačiau vieną dieną, A.Braškys nuskendo Jenisėjaus upėje. Su lyg šiuo tragišku istorijos momentu istorija ir ryšys su Lietuva, galima sakyti, nutrūko. Viktorija užaugo, ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų, anūkų, išėjo į pensiją, rašė eilėraščius... Kol išaušo 2016 m. liepa.

 


Misija Sibiras’16 komanda vyko į Igarką tvarkyti didžiausių lietuvių tremtinių kapinių Sibire. Tai buvo bene šiauriausią tašką tvarkiusi išskirtinė ekspedicija. Komanda nejudėjo ir tvarkė tik vienas kapines, pastatė devynis kryžius, išvalė pelkę, buvo Igarkoje kaip tik tuomet, kai nesutemdavo. Kaip ir visos ekspedicijos, taip ir ši nepraėjo be vietinių pagalbos, bendravimo su jais. Visa Igarka kalbėjo, kad atvyko 16 „durnelių“ lietuvių, kurie išėjo į savo tėvynainių kapines ir jas tvarko, gyvena netoliese, darosi maistą ten pat. O kvailiausia atrodė tai, kad mes buvome gyvas maistas uodams ir „moškėms“. Jau po kelių dienų, kai eidavome nusipirkti ryžių ar makaronų košei, į mus žiūrėjo su pagarba.
Ir štai vieno išėjimo į miestą metu (kapinės buvo 4 km  nuo miesto) mes susitikome su Viktorija Braškyte. Iš pradžių nedrąsiai, bet vėliau vis daugiau su ja susibendravome, kol vieną dieną ji atėjo pas mus į kapines. Apžiūrėjo jas, filmavo. Ji paprašė mūsų padainuoti lietuvišką dainą, nes jai to labai trūksta, kadangi atsimena, kaip tėvas gražiai traukdavo lietuviškai. Mes dainavome „Tyliai leidžias pavargusi saulė...“.

 


Vieną akimirką ji papasakojo savo tėvo istoriją ir pasakė, kad norėtų aplankyti Lietuvą, pamatyti iš kur kilo tėtis. Mums jau tada šovė mintis, kad Viktorijai bent tėčio bylą Lietuvoje tikrai galime surasti. Bet tada dar niekas nežinojo iš kur jis buvo kilęs.

 


Dievo pirštas, kad į Misija Sibiras’16 komandą pateko du raseiniškiai – tai aš ir Monika Lukoševičiūtė. Mes su Monika abu tuo labai džiaugėmės ir, tikiuosi, visi matė, kiek stengėmės pasakoti apie šią misiją raseiniškiams. Reikia prisiminti, kad tais 1948 m. buvo itin daug ištremta raseiniškių. Tai tik dar vienas patvirtinimas, kad šią istoriją, rodos, kas nors sudėliojo. Grįžus iš ekspedicijos kiekvienas gyvenome savo gyvenimą, darėme Misija Sibiras pristatymus visoje Lietuvoje. Ir štai vieną dieną atėjo tas momentas, kai ekspedicijos dalyviai nukeliavo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą ir atvertė Braškių bylą. O joje juoda ant balto parašyta, kad šeima ištremta iš Jagučionių kaimo, Betygalos valsčiaus. Nustebome su Monika – keik daug sutapimų. Čia ir prasidėjo, sakyčiau, antroji mūsų misija. Ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas pasiūlė „susimesti“ bilietams ir Viktoriją pakviesti į Lietuvą. Vyko daug derinimų ir paieškų, galų gale birželio 13 dieną Viktorija buvo Vilniuje.

 


Igarkietei tai buvo pirmoji išvyka į užsienį. Pirmiausia, ji atkeliavo į Vilnių, kur ją pasitiko Misija Sibiras’16 komandos nariai. Jau rytojaus dieną Viktorija pateko į tikrą renginių karuselę. Birželio 14 d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. Renginiai Lietuvos Respublikos Seime, tremtinių pavardžių skaitymai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Galų gale, Misija Sibiras paramos koncertas Vilniuje. Viktorija šiuose renginiuose buvo puikus ir tikras pavyzdys, kaip Misija Sibiras keičia žmonių gyvenimus.

 


Po viso renginių maratono Viktorija atvyko į Raseinius. Kaip ji pati sakė, jos čia laukė pati svarbiausia kelionės diena, kurios metu ji aplankė tėvo gimtinę, pradinę mokyklą, tikėtina, ir bažnyčią, kurią lankė tėvas. Taip pat išvežimo vietą. Ankstų birželio 16 d. rytą aš, Viktorija, muziejininkės Loreta Kordušienė bei Marijona Birutė Navakauskienė iškeliavome į Betygalą, kur mūsų jau laukė bendruomenės pirmininkė Gema Račienė. Šios trys moterys labai daug prisidėjo prie Viktorijos svajonės išsipildymo. Gema mums paruošė tikrą staigmeną: prieš mus išdygo kukli senolė Aleksandra su bijūnų puokšte rankose. Tai buvo Braškių vienkiemio sodybos kaimynė, kuri atsiminė Braškių šeimą, parodė mums Viktorijos tėvo gimtinę, parodė tetos kapus. Nukeliavome net į Diržionių kaimą, kuriame dar likusi pradinė mokykla, į kurią ėjo A.Braškys. Tai buvo akimirkos, kurių nepamiršiu niekada. Sunku net papasakoti, koks buvo Viktorijos veidas, kaip ji jautėsi. Žmogus tiesiog jautė tas vietas, vaikščiojo po jas ir gėrėjosi, graudinosi. Pasikasusi tėvo gimtinės žemių Viktorija dar klausėsi pasakojimų, kur kieno sodybos stovėjo, kur tais laikais eidavo jaunimas šokti.

 


Gerokai po pietų mes pajudėjome link Viduklės geležinkelio stoties. Tai vieta, iš kurios buvo tremiami žmonės. Tas pastatas dar likęs, gaila tik, kad nėra jokios atminimo lentos. Lyg ten šio skaudaus istorijos įvykio nebūta!
Viduklėje – vėl netikėtumas. Bevaikštant po stoties apylinkes su mumis pasisveikina jos darbuotoja, kurios abu tėvai buvo Igarkos tremtiniai. Šio susitikimo niekas neplanavo.

 


Vakare aš, Loreta ir Viktorija nukeliavo pas tremtines iš Igarkos. Levutė Žilienė ir Birutė Gilvickienė dalinosi atsiminimais su Viktorija, vartė senas nuotraukas. Viktorija igarkietėms turėjo staigmeną – atvežė filmukų apie Igarką ir Jenisėjaus upę. Dienos pabaigoje Viktorija buvo patyrusi daug emocijų, norėjo pailsėti. Birželio 17 d. rytą ji iškeliavo į Palangą, kur jos laukė poilsis ir susitikimai su tremtiniais Juozu ir Jadvyga. Birželio 20 d. Viktorija sėdo į traukinį, iškeliavo į Maskvą, vėliau lėktuvu į Krasnojarską ir Igarką.

 


Vežant Viktoriją į Palangą, ji man pasakojo, kad jaučia tėvą, jį sapnavo, o Raseiniai ir Lietuva labai gražios vietovės. Ypač įsiminė vienas jos ištartas sakinys: „Aš nenoriu iš čia išvažiuoti“. Mintyse sau pasakiau: „Nenoriu ir aš!“.

 


Arnas Zmitra, Misija Sibiras’16 dalyvis.
 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Ar Jums gera gyventi Raseinių rajone?

Redakcija:
mob. (8 616) 44 440
e.p. info@manoraseiniai.lt


Daugirdo 8 - 307 LT-60149 Raseiniai


mob. (8 616) 44 440